Nakties...

Upėm plauks mintys gailios mirštančios vyšnios.
Pasibels vakarai, jie už lango kentėti negali.
O darbai  galvoje kurs raides, sakinius, posmus
Dės į knygą, skrynią, veš juos į uostus.

Viskas tils ir nurims, drugio gaudesio laukiant.
Žodžių naktį nereiks, mintys pieš amžinybę.
Paukščių klyksmą suvaldžius medžiai ims migti
Tarsi laikrodžiui mušant dvyliktaktę rodyklę.

Ir gyvenimas taps rožių sodu bedygiu,
Nemariais daiktais ir visom laimės formom.
Išsiskleis amžinai, bet gyventi neleis
Vėl prabundančio ryto akordai...