tuštėjimas

trimitams nutilus gali vien iš garso atskirti kalibrą
kur miręs lietus viršum mirusio miesto ištykšta į dulkes
nusirita kulkų tūtelės į pusnį prie kojų ir dūsta
pašautas žaltys arba vienas iš dvylikos brolių, dar vaikas,

nedidelis vaikas rikiuoja garsus į žaizdas lyg dėliotų
mozaiką iš plunksnų ir sniego, nes nieko daugiau ir nelieka
raudonu ant balto rašyti buvau nekalbus mėgau lietų
ir dulkes ant dangiško skliauto palangių, pirštu išvedžioti

čia būta – čia buvo. nereikia, nors gal pakartokim, tik tyliai
kad nieks negirdėtų kaip veriasi plytos į būtąjį, skyla vanduo
tiek nebyliai kiek miestas apkurtęs, kiek moterys miega
namų barikadose; dvigulės lovos tvinsta į debesis

regiu kaip išeina pro raktų skyles, klibikščiuoja ramentais
per bėgių voratinklį voros, kartoja sau tyliai štai užmušėm brolį
užspjaudėm sušaudytą išnarą, rinkomės kaulus švilpynėms –
tam dilbis tam plaštakos, šonkauliai, o šitam pusė dubenio,

kitam beveik nieko tik pagirios, nors žiūrėta kad būtų po lygiai
kažkas skundžiasi gavęs tik sąnarius ir tie pasirodo sudilę,
matyt labai vaikščiojo, gal net per miegus vis murmėdamas
lyg ateis lyg atleis. ir matau kaip ateina. ir matau kaip apleidžia.