Ar ugdyti save - prabanga? (rašinys per lietuvių kalbos pamoką)

XX amžius, palikęs gilų kaustyto bato pėdsaką žmonijos istorijoje, į pasaulį atnešė vieną gerą dalyką – švietimą.
  Atsirado tokie terminai, kaip „informacinė visuomenė“, „informacinis ugdymas“, atvėrę daugumai žmonių tai, kas seniau buvo prieinama tik saujelei išminčių; didžiulę galią įgijo žinios – iš dalies techninės, iš dalies moralinės pažangos dėka. Atrodytų, išsipildė senos švietimo epochos veikėjų svajonės – kiekvienam prieinamas raštas, senovės išmintis, naujausi pasiekimai. Bet...
  Sėkmingam bet kokios sistemos klestėjimui būtinas visapusiškas jos išsivystymas – kaip didelio proto žmogus kartu turi lavinti ir savo kūną, taip informacinius žmonijos pasiekimus proporcingai turi lydėti moralinis progresas... Kurio mums labiausiai trūksta. Visuomenė tampa apsišvietusia, intelektualia, gebančia savarankiškai spręsti problemas ir vystytis bet kuria kryptimi, tačiau sunkiai suvokia viso to prasmę, visiškai netobulina savo sielos – gyvena tik skubėjimu, sumaištimi, ir iš to gaunama informacija. Nors kasdien pasiekia vis aukštesnį išsivystymo lygį, ji iš tikro smunka į duobę – nepajėgia suvokti gaunamų žinių, neturi laiko ir galimybės jų apmąstyti, „suvirškinti“, dėl to balansuoja ant ribos ir į priekį stumiasi vien tik dar tolesne pažanga.
  Ar įmanoma kaip nors sustoti, įsisavinti jau praeitą etapą, užuot puolus į dar tolimesnį ir tuo nieko nepasiekus? Skeptikai sako kad ne. Optimistai – kad taip, tačiau jie telieka optimistais. O plačioji visuomenė, susidūrusi su šia problema ir savo „apsišvietimo“ priversta ją spręsti, randa vienintelę išeitį – suskilti, išsisklaidyti, baigti egzistenciją kaip „masė“ ir tapti individais – kiekvienam žmogui pačiu savimi, nes „... vienintelė realybė, kurią tu gali keisti, tobulinti – tai tu pats. Visa kita – niekai. Sistemų nepakeisi, save – gali. “ (G. Beresnevičius).
  Visai kitu reikalu pasakyti žodžiai šiandien įgyja naują prasmę – nurodo kelią žmonijai, įkvepia visus kartu ir kiekvieną atskirai imtis veiklos.
  Pasaulis pavargo nuo nesiliaujančio, visą šimtmetį trunkančio bėgimo tobulybės link, ėmė trokšti kažko, ką turėjo, bet neteko. Kaip kitaip tada paaiškinti staiga kilusį susidomėjimą senove (literatūra, tradicijomis ir panašiai), kuris pakeitė praeito amžiaus paskutiniais dešimtmečiais gyvavusį polinkį į technogeninį progresą? Kaip kitaip pateisinti šiuolaikinio žmogaus siekimą rūpintis ne tik materialinėmis, bet ir visa palete kitų vertybių?
  „Siela vis nerimsta, jai ilgu plačiojoj žemėj,
  Jai dieną ir naktį tikroji vaidenas tėvynė“ (M. Pečkauskaitė)
  Visuomenė pagaliau atmetė senąsias (ne) tiesas apie vienybę, nusispjovė į Biblijos iškeltą teiginį „Veh soli“ (vargas vienišam), susirūpino savimi – pasak Beresnevičiaus „ėmė čiupinėti savo sielą“.
Žinoma, galima klausti ar tai yra taip jau gerai. Juk tiek metų mes siekėme susivienyti, priartėti prie platoniškosios tobulybės, peraugti į „Didžiąją Žmoniją“, kad galėtume kada nors pasigrožėti šių pastangų vaisiais... Bet laikas parodė, kad stengėmės be reikalo. Norint tuo įsitikinti, tereikia atsigręžti ir pasižiūrėti į tai, ką pasiekėme.
  Taigi dabar galime perkurti banalią frazę, neva „ugdyti save – prabanga“: ne, ugdytis yra ne prabanga, o būtinybė.
  Būtinybė ugdyti save.