Ramūs raudoni vakarai

Tada būdavo ramūs raudoni vakarai...
Mes sėdėdavom ant siūbuojančio liepto
ir klausydavom kaip valtys ežero paviršiumi
griežia tylų romansą...
Kaip tarsi dėl savo nuogumo susigėdus,
išraudusi saulė stebėdavo save
vandens veidrodyje
ir ramindavo vėjo išlepintas bangeles..
Tuomet lyg ištroškusi gerdavo
tekančias minutes
ir su kiekviena vis labiau grimzdavo
į ežero dugną,
uždegadama jį savo raudona liepsna...
O kai danguje pradėdavo blizgėti žvaigždės,
mes piešdavom tamsoj
smilkstančių cigarečių dūmais
ir vėliau juokdavomės,
vadindami vieni kitus romantikais:)
Ar pameni, kaip užmigdavom,
pievų kvapų apsvaiginti paleisdavom sielas
sapnų karalystėn...
Sielas, kurioms nebereikėjo nieko...
Sielas, -lengvas ir baltas,
tartum tie draugystės balandžiai...
O ar pameni kaip tikėdavom
tokiais raudonais vakarais,
kurių niekada ir nebuvo...?