Pašokinėjimas

Aš prasikirtau koją,
Į spintelę, kurioje gulėjo tik ryžiai,
Matę, kaip vyrai naktį paliko žmonas:
Atsikėlė vidurnaktį
Ir nupiešė ištisinę liniją,
O gal tik paryškino.
Po mano langu visą naktį,
Skardinės nuo ryškėjančio dangaus traukės.
Pirmas maršrutas link vėžininkų palatos
Pravažiavo keliu skaistintu.
Linkstu į jį, kaip į seną moterį,
Kur veidas sutrūkęs.
Raudonas lūpdažis tik žodžių akmenis apveda.
Tas pats raudonis išilgino rainelės apskritimą,
Išsišakojo į kruviną medį,
Nenublankstantį net prieš aukso balandę iš knygos.
O Camus mane apgavo, buvau išsigandus,
Kad nespėsiu priduoti Alžyro šeštadienį.
Penkiasdešimt redaktorių puslapių,
Prispausdintų jo paraščių.
P. S. Aš jų neskaitysiu, tas pats,
Kas du kart išgyventi karštį
Po ta pačia palme.
Asfaltas ir po ja negyventų,
Linija norėčiau basa pašokinėti,
Bet arabai vėl lifte paliko nuorūkų,
Batai rankose netilptų,
Nebūtų pusiausvyros.
Kairę pusę mėšlungis vynioja,
Lyg keršytų už vandenyną,
Kurio kadrai dar neryškinti.
Randas kojoj pasiliko.
Įberčiau ryžių, pamiršau,
Ar jie žydi.