Žmogus su uodega

Tai žmogus su uodega.
Jis susuka ją pagal laikrodžio rodyklę.
Jis nešiojasi ją tarsi
jam vienam suprantamą kalbą:
ši kalba švelni, nes tokia ir uodega.
Jis galvoja apie  ją, kai renkasi naują švarką.
Jis prisimeną ją, kai rašo @, kurią
pats kadaise sukūrė.
Dabar jis sėdi autobuse,
primygęs uodegą tarytum prikandęs liežuvį.
Jis švytuoja barzdos teptuku, nebyliai
sakydamas vienu metu „taip“ ir „ne“
nuobodžiaujančioms moterims, kurias norėtų
uždažyti. Jam gaila jų, nes jos nebejaunos.
Kai jos žiūri į juodas jo panages,
jis galvoja, ką jos manytų,
išvydusios uodegą. Uodega, apie
kurią jos nežino ir todėl yra tokios
išdidžios, yra jų menkumo liudijimas.
Jis visada puoselėja juodas panages,
kad galėtų galvoti apie kitokio, moterų,
niekingo galvojimo galimybę.
Jis yra dievas, kurio vardas
išreikštas uodega, „uo“ yra nurodymas,
kaip elgtis su uodega. Tardamas „oj“,
išgirstum traškesį lyg kibirkščiuotų.

Pasaulis mirguliuodamas krinta
ant žmogaus su uodega,
todėl šis atrodo murzinas.
Jis vis labiau panašus į ant palangės
sulinkusią žvakę, kuri nepaneša saulės
arba nematomos savo liepsnos,
ši žvakė yra minties apie aistrą ir
nuovargį iliustracija.

Vieną dieną žmogus su uodega miršta,
ir jį veža į morgą. Jį išrengia įstaigos
moteris, kuri pamato uodegą, šūkteli
„ou“, ir jai staiga suskausta
jos uodegą, kurioje yra moters
širdis.

Paskui ji prisimena autobusą
ir juodas panages vyro. Dabar ji
nenustos galvoti, kad tai
kažką reiškia, vyniodama
savo uodegą prieš
laikrodžio rodyklę.