Kai žvaigždės krito iš dangaus, ir tavo akys rodė kelią
Į nenuspėjamas erdves ir neaprėpiamąją tyrą,
Norėjau sekt paskui tave keliu, kuris skambėtų kiek garsiau už tylą…
Ir tavo nuotaikos žiedų, gėlynų atspindį mačiau,
Tarp savo sienų keturių, savoj nepasibaigiančioj erdvėj.
Ir tavo akys, žėrinčios širdies manosios tamsoje, mane nusinešė tolyn paskui save…