___

lėtėjant ir liūdnėjant girios žingsniams
atrodo tuoj jau išprotėsiu vakarui skaičiuojant man blakstienas
gilioj upėtoj pievoj dar gulėdama dejuoju smilgoms
jaučiu tarsi suaugus pirštams laumės pintų mano lopšiui sienas.

atsisuku į šiaurę – vėjumi į veidą ima plūsti miegas
taip paprasta, širdy užsiauginom po drakoną
nebematydami prisėjome rausvų, tačiau nuodingų uogų
o kai atėjo laikas valgyti – vanduo susidrumstė. gyvi seniai išėjo.

iš raudonuojančio, ar raudančio dangaus jaučiu kaip ima leistis rankos
neimkit, nebelieskite manęs – prabyla akmenys ir tręštanti mediena
čia, pievų pievoje, prie girios aš numirus gimsiu ir te trankos
pikčiausios audros gimdančios baisiausius kūdikius, dvelkiančius žmogiena

o aš – tik vėju.