rašyk.lt: Kūriniai / žiūrintis dangun / VI

Pasislėpęs
Tarp medžių šešėlių,
Tyliai spoksojau tau į nugarą.

Praskiestą pienu vakarą,
Kai dangus nesiruošė patamsėti.

Sėdau į valtį pririštą po medžiais
Palinkusiais ir vos vos šakomis
Liečiančiomis paviršių gelmės.
Buvo prieblanda,
O aš žvilgsnio nusukt negalėjau –
Spoksojau.

Kai tu palinkai ir po truputį ėmei
Trokšti atsiduoti gelmei.

Nekenčiu tavęs, veidmaini dangau!
Juoda kreida užtepliojai
Likusią spragą, kraštelį dangaus.

Naktis pasiėmė ir mano valtį.

Abi paslaptys liko nesuterštos.

Blogas komentaras Rodyti?

2008-05-26 14:37

Balta Baltaitė

prisiminiau Vaičiulaičio "Valentiną". tas epizodas su valtim.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2008-05-25 20:06

Viščiukų princesė_Inter corda

Spoksoti negražu, nu nu nu :P

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2008-05-25 18:32

Lugnis

oi kaip viską (vaizdą, kalbėjimą, kuriamą prieblandos atmosferą, ir nerimstančio, vis ieškančio, išgyvenamoje gyvenimo realybėje, paraleliai sufokusavusio dėmesį į būties apvaizdas, tarsi galinčias pašnibždėti visas būties - beribio pasaulio kuris supa ir tęsiasi iki paukščių tako ir dar toliau, paslaptis, tokio svajingo, gal sieloje poeto,) tai sukurta ir šalia viso to sukurto kaip spekuliatyviai lėkštai nupigino ----> "Kai tu palinkai ir po truputį ėmei
Trokšti atsiduoti gelmei."---- šios eilutės; taip tik "tekšt" ir viską lyg sintetiniais, dažais numaliavojo; suplastmasino; ir toliau ne tas.

sukurta vakaro vandens, pakrantės prieblanda, ryškiai sukurta atmosfera per žodį, ir nuotaikos ritmika; ir lyg tokios esybės dalyvavimas - tokio svajingo lyrinio subjekto - ieškotojo, iki šių eilučių kurias pacitavau; Tiek ir patiko; baigiant žoduku "Spoksojau"

o toliau, "spekuliacija" ir "pigi beleberda" (tik mano, vieno iš skaitytojų, nuomonė apie tekstuką.)
teisingai, dar pagalvojau, tas "buvo prieblanda" keisčiau žodelį "buvo"; bet prieblanda atžymėta gerai. gal plaukė, gal telkėsi, gal tvyrojo, gal alsavo... buvo suskamba gan buitiškai, nors ji buvo egzistenciškai, bet nuskamba - "krautuvėje lentynoje buvo batonas"; tik dėl to.

gražus literatūrinis gabaliukas baigiant žodžiu "Spoksojau" tiek liuks - žavi gyvai sukurta nuotaika, atmosfera, gyvu vaizdu laiko tėkmės ritmika prieblandoje ir lyriniu subjektu, apie kurį rodos nieko nepasakyta, o jaučiasi jo buvimas toje prieblandoje, ir jo ieškojimas, jo natūra.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas