Ruoka atlaidā

Barbė da ni karta par daugībė metu
Atlaidū rugpjūtė nier nomėi praleidus:
Išēt prīš dėinelė, kāp nu sena pratus
Sielā tīlē vėrpont senū metu aido.

Dabar net kelalē kėtuom vėituom raituos –
Kalnelius nugrondė, līgomas padarė,
Daug tū bėndraomžiu be piršliū, be kraitiu
Lietova palėka dar prīš pati kara.

Tėi kor neišbiega, daug kuo nebsutiksi –
Gal tik kuoki seni a senelė korta,
Jau ne vėns pasiekė nustatīta tiksla
Ė senē suspiejė žemie atsidortė.

Vo Barbelė džiaugas sava ėlgo dėino
Ė stipriuom da kuojuom mėnuntiuom asfalta,
Ka gīven gražiausē, nuors palėkus vėina,
Gal keliautė, soktėis, lėižovio pamaltė.

Če bažnīčiuo tīlē, kam kertie ilindus,
Veizas i Dėivali ė pamuokslu klausuos.
Ruoduos, ka altuorē, klaupkas, naujės  grindis
Kāp ė gėismės švelnē pri Barbelės glaustuos.

Pamalduom praējos žmuonis vėrst i lauka –
Artėmus sutėkė glebiesčioujės, džiaugas,
Vākā ė anūkā tarsi žuvis plaukiuo –
Pērk cokrėnė pypka sau ė sava draugou.

Gėmėnaitē vedas savus i suodības
Ė pėitus skaniausius tujau pat ištaisa –
Pavaišėn pīragās ė pernykštēs grības,
Ided i turielkas šiūmetiniu vaisiu.

Kuokėi suejėmā jau miestalie būto,
Jē dainuos gražiausės ēdams neišgėrstum:
Vīrā trauk graudingā aple žalė rūta,
Kor senē nuvītus stagarās pavėrta.

Muotrėškas ne piestės, atsilīgėn grētā
Ė dainiou kāp chuorė vėškuos diemesingā
Aple vīra jauna ė naktelė reta,
Kor prīš daugel metu atmintie sustinga.

Kas be sūrė būtom kaima gaspadėnė,
Kor apgavus vīra šuni laukuon vara –
Ivīkiu gausībė ištėrpėna dėina
Laiks vėsėms jau grīžtė i tievelė dvara.

Barbė sied pri stala rimta, susikaupus,
Ė anā biškieli nomėnelės kliova,
Kvėitas i vežėma gėmėnaitē Kaupā –
Rėš arklieli eikli nu kėimelė kliava.

Ė kelio dulkieto gerā nusiteikės
Bieg arklīs neragints, gerā kieli žėna.
Grētā privažiava Barbės kėima taka
Ė ana išlėpa linksma iš vežėma.

Kėik paskuodavuojė, keporės nukielė
Ė atsimīlavė išsiskīrė švelnē –
Jē gīvė bebūsem lig kėtū metieliu,
Jē neparėitiesem paskėrtuo pakalnie...