Šukes ir nuoskalas,
lyg aklas angelas,
apakintas kitų
vienatvės spindulių,
semiu iš neišsemiamai
gilaus užutėkio.
Semiu -
ir taip
pasaulis parieda
dar vieną mažą,
bet nepaliaujamai
tįstantį žingsnį
nuo šilo lig lauko žolių,
nuo arimo lig kūdros.
Semiu -
ir taip
gegužė nusrovena
beribiais smėlynais
tarp miriadų pušų,
upių, jų sapnų
ir vienišo genio,
jau nykstamai tikinčio,
jog Morzė dar gali atsiliepti.


Alchemikas iš už Neries














