V . kai aplanko nekantrumas...

Nekantriai
Dvi akys
            Seks tave,
Bet tai ne iškrypėlio mina
            Būk rami.
Aš esu dangus,
            Keliaujantis pas tave,
Kai manęs nekenti,
            Juk turiu teisę būti.

Aš džiaugsmas,
            Kai išmoksti gyventi naujai
Ir tuo pačiu pražūtis
            Nemokantiems savęs
            Kontroliuoti.

Aš viskas tavo rankose,
            Lūpose žiemą.
Ir tada, kai pavargęs nuo vienatvės
Prabundu ir pradedu degti noru
Bendrauti.
            Jei gali gyvenk manimi
            Tu, tai darai tobulai.

Kas naktį bėgdama nuo savęs
            Užsimerki prisidengdama
              Tamsa.
Aš būsiu, tik ironiškas teptukas
Gal rankos tave glostantys...
Ir netikintis, jog galima tuo laikotarpiu
Išmokti alsuoti gyvenimu labiau.

Būsiu drobė – balta ar nakties,
Į kurią bersi savo beprotybes.