Atsivėrimai. Žydėjimas. Rugiagėlės (juodraštis)

Krūpčioja varpų jūroje mėlyni drugeliai
Kaip dangaus lopinėliai bangos atspindy.
Iškaišė juos angelo ranka lauko platybėj,
Skraidina tarsi tampytų už siūlų plevenimą
Melsvą erdvių rugių vilnijančiam alpuly,
Kaitrai suspaudus delne lauko platybę,
Akimis neaprėpiamą karščio mirgėjimą.
Meilės mėlynos akys manyje atsispindi
Rugiagėlių žiedlapiais. Stoviu kalnelyje
Melsvumos apžavėta ir geriu kartu su tyla
Tą vaiskų rugiagėlių mėlį, į savo sielą įleidžiu
Laukų platumos ir ramybės plazdenimą.
Trokštu nuskristi kartu su anuo baltagalviu
Debesėliu į tą bekraštę dangaus ramybę,
Kad atsigautų sielą, grumdoma aršaus miesto
Bruzdesio, trenksmo ir beprotiškos muzikos,
Kuri užmuša tai, kas dar gyva plasnoja ir tarpsta
Mumyse su bangų ošimu ar spalvingu plazdėjimu.
Mintyse tik beprotiškas noras prisigert tylumos
Ir joje pasilikti skaidriai ir nurimusiai amžiams.