Skambutis

Staiga sužviegia prie durų staktos prikaltas skambutis... Visi staiga susimąsto, lyg anksčiau nebūtų to darę, bet nei vienas neina prie durų. Jas vakar Petras pasiskolino... Žiema. Šalta juk be durų...
Skambutis. Jį taip vadino todėl, kad prie stalo, kai visi susėsdavo ir laukdavo pietų, pusryčių, vakarienės ar šiaip užkandžių, jis valgymo įrankiais tarškindavo į savo lėkštę, kartais užvažiuodamas ir šalia sėdintiems. Jų galvos irgi skambėdavo, bet kiek šitai gali tęstis!.. Aplinkiniams trūko nervai ir juos išvežė… Grįžę jie prikalė skambutį prie durų staktos.