Geišos išpažintis

Tu esi mano vyšnių sodas.
Tu esi nepasiekiamas lotoso žiedas rūke.
Tu esi nepagautas vėjo skambesys rytmetį.
Tu mano nematoma lakštingalos giesmė po lietaus.
Tu neragautas rausvaskruostės vyšnios gaivumas dienos alsoje.
Tu mano sakės svaigulys žvarbų vakarą.
Tu mano bambuko tvirtybė laužant vėjams.
Tu mano lengvo rūko šešėlis ant ištiestų rankų.
Tu mano žibinto šviesa klaidžiame patamsyje.
Tu mano tušo potėpis tuščioje lyg stiklas drobėje.
Tu mano šilko švelnumas naktį
Ir šilkverpių malda jai pasibaigus.
Palaimink mano dieną, nes kiekviena jų pilna tavęs.
Priimk mano atsidavimą
Ir aš melsiu likt prie tavo kojų, šeimininke.
Ar garbinsiu kelio dulkes, kurias lietė tavo pėdos
Ir vandenį, kuriuo jas leidai man nuplauti.
Priimu tai kaip dovaną, kurią teikiesi kasdien man įteikti.