Smėlio laikrodis

Sparnais apglėbk, –
Tyla uždenk. –
Bučiuok žvilgsniu. –
Lietum prabilk...

* Neleisk pabėgt paskutinėms smėlio smiltelėms pro pirštų plyšius. *

Kai pirmą kartą paėmiau į rankas sudužusios taurės šukes, negalvojau apie tai, kad galima jas suklijuoti į visumą, tik stengiausi nesusipjaustyti sau rankų. Juk šukės laimę neša, o taurė – nebe šukė. Nežinau, kodėl dabar apie tai gavoju, bet tai panašu. Smiltelės smėlio laikrodyje, šukės... Dalis iš visumos. Gyvenimas susideda iš dalelių, trumpučių akimirkų, kurias klijuojame į visumą.
Tačiau, jeigu nepagalvojame apie sudužusios taurės suklijavimą, tai gal, pametę vieną detalę iš savo trumpo gyvenimo, ją taip pat paliksime kažkur, nesisielosime, kad jau netekome visumos. Nežinau, ar ta visuma ir yra tai, ko ieškau. Vargu, ar tas žinojimas taip pat būtų visumos dalis, tačiau...
Iš esmės, kalbant apie visumą ir detales, prisiminiau, kad vis dėlto tą pirmą sykį, kai paėmiau šukes į delną, įsipjoviau. Negiliai, bet skaudėjo. Tai galbūt net ne šukės, ne detalės, ne smiltelės smėlio laikrody ir ne trumputės akimirkos gyvenime yra svarbiausia? Gal tas skausmas ir po jo atėjęs suvokimas, kad visuma gali virsti šukėmis, o gyvenimas suskilti į milijonus trumpų akimirkų arba išvis pavirsti niekais, yra tai, ką ignoruojame ir ko labiausiai bijome?

Aklas ir kurčias esu. Labiau už tuos, kurie nemato ir negirdi.

Į laiką, duotą man, bandžiau sudėti purpurinius Saulės spindulius, bet neužteko vietos. Kaip ir neužtenka jėgų ryte, vos pramerkus akis, įsiklausyti į nesudrumstą tylą ir sušnibždėti pasauliui, kad esu laimingas, sulaukęs dar vieno gražaus ryto arba tiesiog sau nusišypsoti veidrodyje.
Aš neįpratęs šnibždėti ir juo labiau dėkoti Kažkam už tai, kad turiu dar vieną progą pagauti laimės lašelius, krintančius iš juodai prisirpusio dangaus.

<Lietum prabilk, neleisk užmigt. >

Ar žinojai, kad Smėlio laikrody gyvena Žmonės? Jie (kaip ir MES) skaičiuoja laiką metais/mėnesiais/savaitėmis/dienomis/valandomis/minutėmis, o po to – sekundėmis. Sudėsto viską į lentynėles, kuriose galiausiai nieko neberanda. O ir nereikia ieškoti. Tai, kas svarbu, seniai suguldyta jų širdyse, užrašyta žydrose padangėse, išbarstyta pienių pūkais pievose, išpildyta naktimis sapnuose. Tik kažkodėl ir aš nežinojau, kad TEN gyvena žmonės. Ir dabar nežinau – tiesiog išsigalvoju.

Turiu pridurti, kad svajoti nėra lengva, kai svajoji protu, o ne širdimi. Didelius tikslus lengviau įgyvendinti (žinoma, jei jie apjungia protą ir širdies pakampes), nes būtent jie apvalo mūsų vidaus slapčiausias kerteles ir įsigali mumyse visu savo kūnu ir siela. Tada nelieka nieko keisto, nieko nesuprantamo. Tik didžiulis noras gyventi, iškelti rankas aukštyn ir pakilti be sparnų, ant savo svajonių!

Mintimis apglėbk. –
Kalbėk širdimi.

Į tylą, į Tave einu kasdien. –
Amžinai.
Niekada...