ar tu mai

Donec aspiret dies, et inclinentur umbrae. (Cant. 2, 17) *

tai įvyko vidudienį

veidus atgręžę į saulę
jausdami dar
rankas nugenėtas
supintas
įžemintom kojom
kursuojančius virpesius
srautais vilnijant ir -

nugara nugaron

dilgsint kažkur ties pusiauju
į smilkinius plūstant
pasauliniam tvanui
susikertant šviesmečiams
milisekundėms
maršrutais sutrumpintais

peraugant tylai

į murmesius už (si) kalbėjimus
priebėgos ieškančio vėjo švilpimą
įdiržę pečiai
nuo ganytojo rimbo raštuoti
kilnojasi sunkiai
ir dunksi krūtinės

mes - svertai
mes sveriantys centnerius tonas
titanai prilaikantys dangų bedugnį
apnuoginti vienas kitam
nors nematantys
springstantys nors
vienas kito artumais - -


*kolei diena atvės, ir pasislinks šešėliai. (Gg 2, 17)