***

hmm... keista, kaip viskas gali sugriuti per tokį trumpą laiką, kai statyta ištisus metus..
pagaliau iš manęs veržiasi tiek laiko užgniaužtas skausmas, pagaliau aš pati pripažįstu, kad man blogai... tiek laiko pravaikščiojau su verkiančia širdim ir dirbtine šypsena veide... pagaliau supratau, kad tam nera prasmes. Tai kvaila. Aš kvaila. Kvaila, kad vis bandžiau tikėti Juo. O Jis... jis  tik juokias iš mano naivumo, kvailumo. Ir kada aš grįžtu į protą... kai pagaliau nebegaliu sustabdyti ašarų ir klupiu savo kambario tamsiausiame kamputyje ir vis rėkiu, kaip aš myliu tave! Taip taip... viskas del to kvailo jausmo, kusris turėtų nešioti ant sparnų, bet tik kasa mane po žemėmis...
Pasinaudojo... išmetė... nebereikia...
O Jis turbūt net neisivaizduoja, kad aš tik ir te gyvenu, kad pažvelgt Jam į akis.. pasakyti „labas“... Jam tai buvo tik zaidimas.
Reikia pripažinti... Jis geras žaidėjas. Kaip ten buna zaidimuose.. kiekvienas kovoja dėl išlikimo, vienas kita žudo. Taip, Jam pavyko. Nužude mane.. ne kūna, bet sielą. Tarsi į širdį būtu suvaręs tūkstantį peilių ir dar to negana pasityčiojo...
O dabar man teliko... tik išsitraukti kiekvieną peilį ir laukti, kol kiekviena kraujuojanti širdies žaizda užgis... Deja, viena, pati didziausia, kraujos amžinai... Ji pasivadino- Amžina meile...
Kaip ten bebūtu nuo šito jausmo nebepabėgsiu...