Kavinių kankinys

Žvelki, ana su rožine suknia,
Tokia jausmingai sminganti į širdį.
Lėtas raudonis srūva į mane,
Lašai jos skruostus jau prigirdė.

Žvelki, kitą žibuoklių akimis.
Pavasario vėsa pakvipo, įtaigu.
Apnuogintų pečių vylingas aromatas,
Kolei nemato pabučiuot geidžiu.

Trečioji, kaip ruduo ankstyvas, užgaulus,
Taip veria širdį gintarinės akys.
Ir rūbas toks nostalgiškai kuklus,
Norėtųsi pratęsti pokalbį prie žvakės.

Aplink visi jauni - lelijos vandeny...
Po dvidešimties metų, nieko neišmokau.
Nevedęs aš likau, žvalgausi atkakliau,
Kaip išsirinkti? Akys, žvilgsniai - kuoka.