O kavutė...

Ilgai keliavęs po Saulę, Mėnulį, Meška apsilankė ir Žemėje. Ten sutiko bobutę, kuri jam visada kartodavo, kad norint būti tvirtu arbūzu, reikia gerti daug kavutės. Kai tik laikrodis prisimušdavo ligi dvyliktos valandos, bobutė galvotrūkčiais išlėkdavo laukan aptūrėdama rankose savo taip mylimą virduliuką. Ji šaukdavo:
„O kavutę reikia jau užstatyti! „.
Gal dėl to ji ir tapo mokytoja... nes labai mylėjo savo kavutę. Visos jos pamokos apsireikšdavo kavute. <-> Kavutė kavutė kavutė... Žmogaus prigimtis? Ryškiausios figūros? Filosofai? NE! Ji turėjo omeny kavutę.
Tada Meška ir nusprendė, kad durnytis čia jam nėra ko. Jis išvyko į kitą planetą niekaip negalėdamas pamiršti tų visų kavučių. Keisčiausia, kad kažkokioje, turbūt dar neatrastoje planetoje jis sutiko arbatėlės bobutę, o dar kitoje - viskio bobutę. Taip keliaudamas jis net pamiršo ko iš tiesų ieškoti išvyko kadaise...

[paremta beveik tikrais faktais]
[yra daug klaidų]