kas vakarą grįžtu kad mirčiau
skeveldra išmušto patrono
bet šluojant žalvarį bet šluojant
voratinkliniam rūkui puolant
ant užrištų malūnais upių
nuo byrančių triados pulsų
pakylu dulkele pakylu
į sutemą nusėdęs tirštą
pro bailią naktį sendaiktynų
įsižiebia nebylios gatvės
ten akys neregiu nutyla
kai pusto vėjas jautrų dagtį
šešėliu virsdamas vėdrynuos
be ilgesio pražysti rytui
o Feliksas ilgai nemiega
akis nudelbia kai nežiūri
į karčią sutemą Svajūnų
į krintantį dangum klajūną
kai vakaras nykus risnoja
pro mirti einantį artoją