Našlaičiai (tęsinys)

Pamačiusi bažnyčioje, kaip gražiai atrodo jaunieji, koks suvyriškėjęs Algis, Aldutei suspaudė širdį. Prisiminė vaikystę praleistą  Pakalnių šeimoje ir jai pasidarė liūdna, kad viskas, kas išgyventa, jau praėjo ir visi skirstosi į savo gyvenimus.  Algis veda, ji surado savo gyvenimą visai kitoje aplinkoje. Stepas gal jau ir nebegrįš į tuos kraštus, o Jasius pirmasis atsiskyrė nuo visų. Kažin, kaip ten jam sekasi? Gal jau ir gyvo nebėra?
    Niekada niekada nebebus taip, kaip buvo.
  Vestuvininkai šaukė kartu, kartu, o kai jaunieji išėjo šokti valsą, tėvas ir motina apsiverkė.
  Vyresnieji daugiau prie stalo, o jaunimas kieme šoka. Oras giedras ir šiltas. Retkarčiais pūsteli vėjelis tik tam, kad atgaivintų šokančias poras. Aldutės tiesiog nepasidalina vaikinai, net ir pajauniai palikę pajaunes skuba  ją pašokdinti. Netikėtai prie jos priėjo ir pats jaunikis.
- Ar eisi su manim pašokti, Aldute? – paėmė ją už rankos Algis. – Nedaug mums teko šokti, pašoksim nors per mano vestuves.
- Gerai – kaip visada su viskuo sutikdama pasakė Aldutė.
  Algis iš pradžių šokęs gražiai, linksmai staiga įsismarkavo. Kaip vėjo gūsio pagautas jis nuskriejo per kiemą. Visi pasitraukė į šalis. Algis šėlo nejučiomis įtraukdamas ir Aldutę į tą jausmų sukūrį. Muzikantai vis grojo ir grojo, o jie skriejo nejausdami po kojomis žemės. Norėjosi, kad tas šokis niekada nesibaigtų. Tai buvo tarsi vaikystės palydos.
Aldutė atsitokėjo pirmoji ir pastebėjo visų įsmeiktus žvilgsnius. Jaunoji prikando lūpą.
- Algi, užteks, man jau galva apsisuko – pabandė ji išsilaisvinti iš jo rankų.
- Betgi muzikantai dar groja – nenorėjo jis paleisti Aldutės.
- Kai mes nustosim šokti, tai jie nustos groti. Apsidairyk, niekas daugiau nešoka – tik mes vieni.
- Taip ir reikia. Paskutinis tai mūsų šokis. Ačiū, Aldute – ir jis, apkabinęs mergaitę, pabučiavo visų akivaizdoje.
  Kas matė iš kaimynų ar pažįstamų, nepalaikė to už bloga. Kartu augo, kartu gyveno tiek metų - visai kaip broils ir sesuo.  Jaunosios pusė pasipiktino. Vyriausiasis pajaunys -Palmutės pusbrolis pakėlė balsą:
- Kaip čia? Kas čia?
  Jam buvo viskas paaiškinta ir visi nusiramino.
  Atšventę jaunosios pusėj, visa “veselė”  išdardėjo į Vaškuolius. Čia buvo pasiruošta nė kiek neblogiau. Vėl jaunieji galustalėje, vėl užstalės dainos, vėl muzika ir linksmybės kieme.
  Svečiai po truputį ėmė skirstytis. Artimiausi dar pasėdėjo iki vidurnakčio ir liko tik savi.
  Pusryčius valgė vėlai. Staiga pro langus pralėkė parpdamas ir debesis dulkių keldamas motociklas. Visi liovėsi valgę ir sužiuro pro langus. Motociklas atlėkė ir sustojo prie Lupeikių kiemo. Nuo jo nulipo aukštas laibas kareivėlis, pats atsikėlė vartus ir, į kiemą įstūmęs motociklą, įėjo vidun. Kaip mat jį atsivijo ir vaikų būrys, kuris apgulė kiemo tvorą. Vyrai net iš kito kaimo galo iš smalsumo rinkosi į kalvio kiemą. Apstoję motociklą sukiojo vairą, apžiūrinėjo, stebėjosi.
  Išėjęs iš pirkios vaikinas su visais pasisveikino.
- Po šimts! Juk tai Stepas! – nustebo vyrai. Pasipylė klausimai: - Iš kur tu čia? Kaip tu čia?
Negi visiems viską aiškinsi?
- Ar norit, vyrai, pasivažinėt? – išstūmė jis motociklą į gatvę. Niekas nesiryžta. Tada jis atsisuko į vaikus:
- Kuris nebijot?
  Prišoko vienas, o paskui ir kiti. Susisodinęs į lopšį, jis išvežiojo vaikus, o paskui ir vyrai išdrąsėjo. Moterys prie langų prilipo. Kaip mat pasklido naujiena, kad Stepas grįžo. Visi stebisi: dar nė metų nėra, kai išėjo, o jau su tokia „mocaklietka“ atvažiavo.
  Pakalnio kieme kas tik buvo prie stalo – visi jau prie vartų. Stasys staiga iššoko iš kiemo ir mojuodamas rankomis ėmė stabdyti atvažiuojantį  šaukdamas:
- Ei, Stepai, pavėžink ir mane.
Apsukę kaimą pirmyn ir atgal, jie sustojo prie Pakalnio vartų. Šeimininkas pakvietė Stepą:
- Varyk savo mašiną į kiemą ir einam vidun. Pas mus vestuvės, vakar “apženijom“ Algį.
Stepas su visais pasisveikino. Kai sveikinosi su Aldute, Algis juos stebėjo.
- Viskas aišku – Stepo, o ne manęs laukė Aldutė – galutinai įsitikino jis.
Nei alaus nei vyno Stepas neėmė į burną. Sėdėdamas prie stalo ir  daugiau išsišnekėjo:
- Patekau į auto kuopą, ten ir išmokau dirbti su technika. Dabar galiu ne tik motociklą vairuoti, bet ir automobilį, ir žemės ūkio techniką.  O tu, Algi, kur tarnavai?
- Ulonų kuopoje – atsakė didžiuodamasis . – Tu su varikliais, o aš su žirgais. Ar daug dar tau liko tarnaut?
- Apie metus. Dar turiu išlaikyt porą egzaminų. Manau, kad iki kito rudens, ne ilgiau.
- O ta mašina, iš kur ji? – pasidomėjo Pakalnis. – Ar tavo ji?
- Kas duos? Atvežiau į svečius pas gimines karininką, savo vadą. Leido ir man atvažiuot į savo kaimą. Rytoj anksti iš ryto grįžtam į Kauną.
  Besišnekučiuojant kaip mat atėjo ir pusiaudienis.
- Na, man jau metas. Ar niekas nenorit pasivažinėt? – linksmai pajuokavo pakildamas Stepas. Man vakare šeštą reikia prisistatyt karininko žinion.
- Ar negalėtum manęs pavežėt į kleboniją? – staiga jo paprašė Aldutė.
- Gerai – džiugiai sutiko Stepas. Jie  su visais atsisveikino, jaunavedžiams palinkėjo laimės ir su lauktuvėmis bei vestuvių pyragu išėjo į gatvę. Privažiavęs tą vietą, iki kurios Aldutė jį palydėjo į kariuomenę, Stepas sustabdė motociklą:
- Aldute, kad tu žinotum, kaip aš tavęs pasiilgau – ir patiesė ant žolės savo kareivišką švarką. – Taip norėjau tave pamatyt. Jei ne tu, aš čia nebūčiau atvažiavęs. Kas čia manęs laukia? Nei tėvų, nei namų. Visi svetimi ir aš pats visiems svetimas. Kam reikalingas koks ten pamestinukas? Tik ant pajuokos.
- Tur būt buvo labai sunku, kai sužinojai?
- Galvojau, kad išprotėsiu. Atsigulu miegot – negaliu užmigt, atsisėdu valgyt – negaliu nuryt. Norėjosi tik bėgt iš čia viską palikus, dingt. Bet kur? Laukiau, kaip greičiau į kariuomenę. Jei ne tai, nežinau, ką būčiau daręs.
- Niekas iš tavęs nesijuokė, tik kaltino Lupeikius, kad anksčiau tau nepasakė – ramino Stepą Aldutė. – Ką manai toliau daryt? Lupeikiai tavęs laukia, iš namų tai nevaro.
- Čia grįžt tikrai negalvoju. Vyras po kariuomenės ir vėl prie dumplių ir uknolių už pastumdėlį? Kiek aš jau visko būčiau išmokęs, jei būtų parodęs. Arklio pakaustyti neprileisdavo. Tik dabar aš viską supratau. Nenorėjo, kad aš išmokčiau ir tiek. Pavydėjo ar bijojo, kad aš išmokęs, už jį geriau padaryčiau. Iš šono bežiūrėdamas kiek išmokau, tai tiek ir turiu. Būdavo, kai išvažiuoja į miestelį pirkt geležies, žinau, kad visą dieną negrįš. Tada aš, susiradęs kur kampe sumestus geležies gabalus, išriečiu pasagas, net gražu žiūrėt. Žinoma, ne visada ir pasisekdavo. Tada tas nepavykusias –į šulinį, kad nerastų. Oho, koks pakiltų triukšmas.
- Na, matai, pasirodo ir tu geras, o dar nori, kad jis būtų tau kaip tėvas.
- O labiausiai bijojau, kad tu nebenorėsi su manim susitikti.
- Kokie gi niekai tau atėjo į galvą. Ar tai tu dėl to pasidarei kitoks? Man koks tu buvai mielas- toks ir palikai. Aš irgi tavęs labai pasiilgau. Kai pamačiau, tai savo akimis nepatikėjau. Kaip tau tinka ši kareiviška uniforma. Toks lyg dar paūgėjęs. O jau motociklas... Visas kaimas pamatė, koks tu puikus. Atitarnausi, viskas pasimirš, o kai grįši, ir toliau gyvensi kaip gyvenai.
- Ne, aš tikrai čia nebegrįšiu. Čia gyvendamas aš niekada nieko nepasieksiu. Kariuomenėje turiu gerą draugą. Jis kalbina po tarnybos kartu važiuot į Aukštaitiją. Pasirodo, jo tėvas irgi kalvis. Ne šiaip sau kalvis arkliams kaustyti. Jis su kaimynu staliumi bričkas ant „risorų“ sumeistrauja. Jo tėvas viską iškala iš geležies, o medžio darbus kaimynas padaro. Darbais užsivertę, nespėja. Jiems kaip tik praverstų pagalbininkas, nusimanantis kalvystėje. Sako: jei norėsi galėsi su tėvu dirbti, o ne – tai dvaras netoliese yra, ten visada reikia kalvių. Sakau, gal reikia pabandyt? Ne pro šalį būtų pamatyt, kaip dirba tikri kalvės meistrai. Gal ir pats kai ko pramokčiau. O labiausiai – tai niekas manęs ten nei žinos, nei pažinos.
- Tu bijai, net pats nežinai ko. Mane irgi svetimi žmonės užaugino. Nuo dešimties metelių pas svetimus – ir nė kiek nesigraužiu.
- Tai tu našlaitė, o aš kas?
- Mes abudu našlaičiai. Tur būt ir nuo Dievo mums skirta būti kartu.
- Aldute, aš labai tave myliu – Stepas apkabino mergaitę. - Kai tu šalia, man nieko nebetrūksta. Aš ir ramus, ir laimingas, ir turtingas.
- Ir aš tave myliu, Stepai. Lauksiu tavęs, kiek reikės, kol tu pasieksi, ką esi sumanęs. Mes jauni, visas gyvenimas prieš akis, mes dar gražiai pagyvensim, pamatysi.
- Gal aš tikrai ko nors vertas, jei tu mane myli – bučiavo jis Aldutę. – Baigęs tarnybą, kad griebsiuos, tai griebsiuos. Visiems parodysiu, ką aš galiu. Aš tavęs neapvilsiu. Kokia laimė, kad mes dabar susitikome. O ką veiki klebonijoje?
- Aš nuo Kalėdų ten gyvenu. Kaip ir tu čia turbūt niekada nebegrįšiu. Gyvensiu ten ir lauksiu tavęs – ir Aldutei teko papasakoti visą istoriją, kaip ji ten pateko.
- Aš būtinai tave iš ten pasiimsiu, nebereikės tau taip sunkiai dirbti – beveik prisiekė Stepas.
- Tikiu jau, tikiu – nusišypsojo Aldutė.
- Jei nebūtume susitikę dabar, aš vis tiek tave būčiau susiradęs ne tik klebonijoje, bet ir pasaulio krašte. Man būtinai reikėjo tave pamatyti – bučiavo jis mergaitę.
(B. d)