Lietuva sapnuose ir dienos šviesoje

Kiekvienas mes norime gyventi tobuloje valstybėje, kurios pažiūros išsiskirtų tolerantiškumu, kuri gerbtų ir gintų savo piliečius bet kokiose situacijose bei užtikrintų pilnavertį gyvenimą, tačiau tokia valstybė – utopija. Pažvelgus į realų gyvenimą, į paviršių iškyla daug nenumatytų smulkmenų, apsunkinančių įprastinį mūsų egzistavimą.
Ne paslaptis, jo dažnas pilietis susimąsto už ką mylėti savo valstybę. Taip bemąstydamas jis prigalvoja ir įvardina daugybę teigiamų savybių, kurios neretai realybėje menkai egzistuoja.
Kažkodėl taip jau yra, kad lietuviai mėgsta burnoti ant valstybinių institucijų bei rodyti nepasitenkinimą vieni kitais. Patys išsirenka valdžią, o vėliau jaučiasi be galo nusivylę ir pikti, nors, žinoma, kai nėra iš ko rinktis, tai ir išsirenki geriausią iš blogiausių.
Be abejo, patys didžiausi Lietuvos patrijotai gyvena užsienyje. Tai – emigrantai, kurie nuolatos kartoja kaip myli tėvynę, bet paklausti, kada žada į ją sugrįžti, nedrąsiai ištaria: „Niekada“ arba nudelbę akis žemyn tyli, tačiau tai puikiai suprantama, nes ten jie susikūrė geresnį gyvenimą. Be viso to, lengviau mylėti iš tolo, kai nejauti tos meilės padarinių.
Kartą draugė, gyvenanti Jungtinėje Karalystėje, Londone, ėmė skųstis, koks sunkus gyvenimas. Suprantu, juk tai vienas iš brangiausių pasaulio miestų, tačiau ir pragyvenimo lygis ten žymiai aukštesnis nei Lietuvoje. Kadangi į tėvynę ji grįžta tik kartą per keletą metų, nenuostabu, jog tai yra jos svajonių šalis, kur beveik visi gyventojai šneka lietuviškai, parduotuvių lentynos nukrautos juodos duonos kepalais, o miestuose netvyro nuolatinis smogas, tačiau tai tik mažos smulkmenos, paskęstančios kasdienybėje.
Gyvenant Lietuvoje, mums labiausiai rūpi materialioji gyvenimo pusė, mes nuolatos skubame, dirbame ir vis tiek išsvajotąjį televizorių ar šaldytuvą tenka pirkti išsimokėtinai, o štai užsienio lietuviai pinigų padoriam gyvenimui nestokoja, tačiau kenčia kultūrinį skurdą.
Dažnais atvejais ten gimę jų vaikai nebemoka lietuviškai ir nė karto nėra buvę šalyje, iš kurios kilę jų tėvai bei jie patys. Tradicijų laikymasis irgi yra sąlyginis dalykas. Tėvai mėgina pasėti bent mažą tautiškumo grūdą šeimos narių širdyse, bet iš tiesų kyla didelis klausimas, ar vaikai supranta tų pastangų svarbą ir reikšmę?
Atsigręžkime į mūsų senelių kartą. Dauguma jų, būdami dar vaikai, Antrojo pasaulinio karo metais, kartu su savo šeimomis pabėgo į užsienį. Jiems teko lankyti užsienietiškas mokyklas ir dėl šios priežasties labai nukentėjo lietuvių kalbos žinios, nes buvo tiesiog per mažai progų ją vartoti. Tuo laikmečiu Lietuvos kultūrinė sklaida buvo menka, tad visiškai suprantama, jog nei koncertų, nei spektaklių, nei kitų kultūrinių renginių, lavinančių žmones, jie neturėjo galimybės matyti. Be viso to, užsienietiška kultūra lašas po lašo pratašė lietuviškose tradicijose skylę. Augindami savo vaikus, šie žmonės jau menkai jas teprisiminė, nors kraujo šauksmas išliko gyvas. Dabar nesvarbu, kad po daugelio metų tie žmonės atvyksta į Lietuvą ir pasiryžta čia sutikti savo senatvę, tuo pačiu vis iš naujo pažindami šalį ir įsitraukdami į jos gyvenimą.
Šie pavyzdžiai rodo, jog Lietuva – svajonė tik iš išorės ir tik jaučiantiems jai sentimentų.
Dienos šviesoje šalis atrodo kiek kitaip. Nepaisant žymių asmenybiu (tokių kaip Leonido Donskio ar šiuolaikine Nėrimi vadinamos dainininkės Jurgos Šeduikytės) raginimų pasitelkti vaizduotę ir kurti savo valstybę, vyksta masinė emigracija, kelianti demografinių problemų. Galima numanyti, jog graitu laiku šalyje liks tik „idėjiniai“ gyventojai, turintys minčių kaip sukurti geresnį gyvenimą. Visa bėda ta, kad guvų protą turintys žmonės turi galimybę šnekėti, tačiau į „politinę mėsmalę“ nepatenka, o jeigu ir pavyksta, tai „vienas lauke ne karys“. Tai taip pat beprasmiška kaip kovoti su vėjo malūnais, pučiančiais miglą piliečiams į akis.
Kaip ir visame pasaulyje, XXI a. Lietuvoje – mokslo ir technologijų amžius, o novatoriškų modernybių diegimas gniuždo lietuvišką kultūrą. Vis mažiau žmonių skaito jau klasika tapusius literatūros kūrinius, o ką jau kalbėti apie domėjimąsi šiuolaikine kūryba.
Spaudoje aptinkami straipsniai, pateikiantys duomenis apie tragišką kai kurių teatrų buklę, kurie vos išsilaiko ir jau neberanda pinigų sumokėti aktoriams. Štai tokie žmonės turėtų gauti apdovanojimus ir premijas už kantrybę, pastangas atgaivinti Lietuvos kultūrą ir nuolatinį idėjų generavimą.
Tačiau kad ir kokia graži Lietuva būtų sapnuose, manau, jog reikėtų dažniau į ją žiūrėti dienos šviesoje. Ir nesvarbu, kad akina, nereikėtų užsimerkti, mes turėtume pasistengti sureguliuoti šviesos srautą taip, kad niekam nebūtų per ryšku, bet tuo pačiu, kad pakaktų šviesos įžiūrėti smulkmenas.