Kažkur toli

Eglė lūkuriavo stotelėje savo autobuso. Vis žvalgėsi už perėjos, kur turėjo pasirodyti didelis ir raudonas aparatas, su jai tinkančiu numeriu. Diena buvo vėjuota, ir ji dar labiau susispaudė kampe prie kioskelio. Stebėdama aplinką gaudė žvilgsniu žmonių veidus, kelio dulkes, vienu batuku krepštė žemę. Sušvito žalias šviesoforo signalas ir per perėją ėmė eiti žmonės, besidairydami į visas puses. Eglė staiga tiesiau atsistojo ir pakreipė galvą link perėjos.  Prie jos artėjo dvi klasiokės, čiauškėdamos viena su kita ir net nesižvalgydamos aplinkui. Mergaitei kaip visada užkliuvo Miglės ranka, bemosikuojanti naujausiu mobiliuoju telefonu, kokio Eglė niekada nebūtų gavusi. Pagaliau jos priartėjo ir pasisveikino. Pro šalį lėkė mašinos, ir per jų gausmą visos trys sunkiai begalėjo susikalbėti. Miglė sus sese nuolat apie kažką karštai diskutavo ir vis nepamiršdavo šūktelėti – „Kaip laukiu penktadienio! “
- Ir kodėl jūs jo taip laukiat? – pasiteiravo Eglė
- Na, ne taip ir labai... – nutesė Miglė, - reiks pirmą valandą nakties keltis..
Eglė nustebo.
- O kodėl?
- Nes mes išskrendam atostogų į Diminikos respubliką
- Kur?
- Į Dominikos respubliką
Mergaitė sustingo, bet tai truko tik trumputę akimirką. Eglė ramiai nusišypsojo ir prasitarė, kad joms bus labai smagu. Ypač – jei vyksta į Punta Cana. O jau kokie ten kalnai... Miglės sesuo atsisuko į ją, lėtai nužvelgė nuo galvos iki kojų, trumpam stabtelėdama ties nuskalbtu švarkeliu, ir tik keistai šyptelėjo. Kurį laiką visos tylėjo. O paskui Miglė vėl ėmė juoktis ir linksmai čiauškėti su sese, kartais mirktelėdama ir Eglei, bei pasakodama, kad jos tikrai kops į vieną iš tų kalnų. Mergaitė tik ramiai klausė, šypsojosi, pritarinėjo ir kaip Miglei atrodė, nuoširžiai džiaugėsi.
- Ei, autobusas jau čia! – sušuko jai, kai pamatė, kad Eglė net nepajudėjo jam sustojus stotelėje. Mergaitė lyg atsitokėjo, ir pasuko lipti iš paskos. Niekas iš šalia stovinčių žmonių nė neįtarė, kur dabar skrajoja jos mintys. O jos buvo taip toli. Eglė žinojo, kad Punta Cana provincijoje baltuoja šilto smėlio paplūdimiai, o juos glosto turkio spalvos jūra. Ji tarsi regėjo save, bėgančią pakrante, besijuokiančią iš juodbruvo vaikino, pasidabinusio egzotiškų gėlių karoliais. - O aš moku Ispaniškai daug geriau negu Miglė, - galvojo ji sau, - galėčiau tenai susišnekėti... Eglė jautė kvepiantį orą, ryte išėjus į viešbučio balkoną, prisigėrusį įvairiausių vaisių bei gėlių aromatų, o persisvėrusi per turėklus netgi išvydo mėlynai raibuliuojantį baseiną. Išlipus iš autobuso jai atrodė, tarsi ji būtų nulipusi laiptais į aikštelę, kur jos ir kitų turistų laukia rūpestinga gidė, kuri dabar juos ves pasivaikščioti džiunglių keliukais. Girdėjo šalia tekant kalnų upelį, tiesiai jai po kojomis tiško žėrintys purslai, gaiviais lašais apliedami kojas. Indėnų kaimelyje juos pasitiks laukiniai, dėvintys iš palmių bei bananų lapų pasisiūtais drabužiais, ir vilios įvairiomis gėrybėmis, o ji nusipirks vienos mažos indėniukės iš karoliukų suvertą pakabuką, draugiškai nusišypsodama. Ir pagaliau kalnai... Eglė iškėlė rankas į dangų -  ji jaučia tikrą kalnų vėją, ji stovės ant kalno, pačio aukščiausio visoje Dominikos Respublikoje! Ji čia kažkur toli… Atsirakinusi duris mergaitė įbėgo į savo kambarį, ir kuo skubiau išsitraukė geografijos atlasą. Čia, mažame taškelyje prie Lotynų Amerikos krantų buvo parašyta „Dominika“. Ilgai ji žvelgė į tą taškelį. Ne, ji niekada nepapasakos tėčiui apie tai, ką girdėjo iš klasiokių. Ji pati supranta, kad jis nėra toks turtingas, kad galėtų ją nusivežti į tą turistų rojų, pažymėtą mažu taškeliu prie Lotynų Amerikos. Nekvaršins jam galvos tokiais niekais, to dar betrūko, kad pradėtų jaudintis, o juk jo nesveika širdis. Jau šitaip Eglė tikrai nepasielgs. Apsimes, kad jai tikrai nereikia jokio telefono, nes pukiai žino – jam nėra pinigų, apsimes, kad neegzistuoja tokios šalys, apie kurias kalbėjo Miglė, o jei ir egzistuoja, tai Eglės jos visai nedomina. O žemėlapis tarsi rėkė, šaukė iš visų jėgų apie kalnų vėją, apie gaivų upelį ir saulėtus paplūdimius, apie egzotiškų gėlių karolius, kuriais pasipuoš Miglė, kuri jau ir taip turi viską, ko Eglei gyvenime neteko net rankose laikyti, klykė apie mirguliuojantį viešbučio baseiną, apie ispanakalbį vaikinuką, apie palmių šešėlius ir gardžiausius vaisius, o širdis buvo tokia sunki, tokia sunki, kad ją tarsi plėšė ir krūtinės, draskė iš visų pusių, bet ji vis sunkėjo, trukdė kvėpuoti, trukdė galvoti, tik sunkėjo ir sunkėjo... Žemėlapis nuslydo ant grindų, o Eglė užsikniaubusi ant stalio prapliupo raudoti, verkė pasikūkčiodama, užsidengusi veidą rankomis, ir net žinodama, suprasdama kodėl niekada nepaprašys tėčio ten važiuoti, žinodama visas priežastis, visus pateisinimus, kodėl ji niekada nejaus kalnų vėjo, ji vis tiek verkė, dar labiau draskė savo trapią širdį, skaudino sielą ir alino tikėjimą net nežinodama, kad ji greičiau už daugelį, greičiau už Miglę, jos sesę ir net visus to lėktuvo keleivius, jau pabuvojo kalnuose, jau jautė kalnų vėją, ir jau stovėjo ant tiltelio po kalnų upeliu, ji jau lankėsi ten, kur svajojo, kažkur toli, Dominikos respublikoje.