Keista, bet sia ramią nakties valanda, mane tiesiog kiaurai persmelke baisi, bauginanti mintis… Kam as esu? Kuo uzpildyti savaja egzistencija?
Atsakymas atejo pirmiau nei spejau galutinai suformuoti klausima: zmogau, tau viskas duota, egzistencijos prasme ir didziausia zmogaus laime yra myleti ir buti mylimam, ne darbuose, ne kazkokiuose egzaminuose, kurie neretai atrodo svarbesni uz visa kita, slypi tikrasis zmogaus dziaugsmas ir laime. Visa tai slypi Meileje, galimybeje buti salia tu, kuriuos myli, juk Cia, zemeje, musu kelias toks trumpas… Niekada nezinai, kada tave gali pasaukti.
Mirtis tokia naturali – kai ji svetimu! Apsidairykit, kiek daug mirciu aplinkui! Juk tai – kasdienybe. Kasdienybe iki tol, kol tai paliecia mus tiesiogiai… O laikas bega ir akimirka laukia savo aukos! Taip skaudziai save ikainodama… priversdama suvokti, kaip labai reikia ja branginti. Ir tuos, kuriuos mylim… nera pasaulyje turtu, galinciu nukonkuruoti sia vertybe…
Deja, bet suvokimas neapsaugo nuo praradimo, tačiau jis suteikia galimybę išnaudoti turimą laiką. Laika, kuris yra labai ribotas, nors dažniausiai to nesuvokiam. Džiaukis tuo, ką turi, nustok svajoti apie geresnį rytojų! Nustok amžinai svajoti, nes kitaip nepastebėsi, kaip viskas praeis ir kad neišnaudojai to, kas tau buvo duota. Sustok ir žinok, čia tavo laimė: mamos rankose, tėčio šypsenoj, gimtos žemės kvape, brolio, sesers žvilgsnyje...
Yra tik vienas gyvenimas, viena tiesa, vienas laikas, viena akimirka, viena prasmė, mes taip ilgai blaskomes ir taip ilgai jos ieskom, nesugebedami tiesiog sustot ir pazvelgti tiesiai i ja. Laime yra cia ir dabar, ne rytoj ir ne vakar. Nesvarbu, ka svajoji igyti rytoj, galbut jau nebeturesi to, ka turi siandien?...
Ne karjerose, ne namuose, ne masinose esme, visa tai neturi vertes, jeiu uz tai sumoketa Jaunystes kaina, jeigu uz tai parduotos tevu sypsenos ir asaros, jeigu uz tai teturi tik socia Senatve…