Pasivaikščiosiu po praeitį, naršysiu.
Vėl klaidas kruopščiai taisyt bandysiu.
Suraitysiu ilgą, juodą sruogą
Ir patrauksiu vėl į sinagogą.
Slampinėsiu parke, lapus lietūs muša,
Čaižo, merkia, lik dainoj Kate Bushes.
Aplankysiu šalimais mečetę,
Dar stipriau užsmaugsiu aš beretę.
O paskui nupėdinsiu į barą,
Prisimauksiu viskio, tegul bara.
Reiks sugrįžt vėliau į vienuolyną,
Tas barokas, jis mane gaivina.
Reik ištirpt, migla... nelieka laiko,
Nors buvimas čia - dabar atlaiko.
Atpirkta ir apvalyta... erdvėje,
Naujos klaidos kaupias manyje.
Lugni,Jūs kūryboj viską vertinat paraidžiui,nesigilindamas į esmę,
neieškodamas priežasties iššaukiančios
būtent tokį jausmą.
Kiek besimokytum iš klaidų, vis darai naujas
gyvenime klaidas.
Puikus kūrinukas!
man tokie literatūriniai kūriniai, savo turiniu : "nu ir kas..."; :D
minties atžvilgiu - padrikas, gaunasi ištcentrifūguotas (išsicentravęs) t.y. balastas.
(tik mano nuomonė, vieno iš skaitytojų, kaip vieno iš žiūrovų, pavyzdžiui pažiūrėjusį meninį filmą, nuomonė apie filmą ) kalbėjimas melodingas, bet balastas. neturi mintinio stuburo.