Iš čia į ten
per vieškelį keliauju,
per žydrąją platybę
milžinės pėdutėm sliūkinu.
Rankose laikydama
sugniaužus saulės nekaltybę
pakildama ir griūdama
ties krūtine ją spaudžiu.
O sausrą numalšindama
iš žemės įsčių vandenį geriu
ir virsdama į motiną
skaistykloj pilnaties
nemąsčiusi išsižadu
kraujagyslėm vilnijančios jaunystės.
Ir sakalo akis įgijus
iš ten į čia žvelgiu
stovėdama ant molo
su kūdikiu ant rankų.
Ir vis tik susimaišęs
krykštaujantis balsas
su jūros ošimu
ramybės saujas supila į širdį,
palikdamas mane ten kur esu.


Atalyja







