Šaltas bučinys

Užklydo į sodą šaltukas vėlyvas
Ir obelį baltą pamatė...
Nuo kerinčio grožio apsvaigo galva
Ir sau mintyse jis pasakė:
-Gražesnio peizažo neteko regėt,
Ji nuotaka turi būt mano...
Lengvai išbučiavo jos žiedus mažus.
Ir meilės dainas uždainavo.

O sekantį rytą, atsiuntęs piršlius,
Jis nuotakos jau nepažino.
Jos apdaras baltas gulėjo šalia,
Tokios vest jis jau neketino.
Stovėjo nuliūdus nuoga obelis,
Šaltos meilės lūpom bučiuota.
Neteko ji grožio... ir vaisių nebus,
O šaltis jau vyšniai kels puotą...