Atsivėrimai. Žydėjimas. Alyvos (juodraštis)

Nusirengiančio vakaro tolumas siausto
Į žemę svyrančių kekių violetinis šydas.
Šalnos gūždamos kenčia iš juodo pavydo,
Į prieblandą skleisdamos geidulingai salsvą
Ore plevenantį, mirgantį kvapą prie tako,
Kur alyvos tyliai nedrąsiai pražydo.
O jaunystės aidai tylumoj pasiklydo,
Ieškodami laimės žiedelių, kurių neužteko,
Kad nubustų aistra ir liepsnodama degtų
Įsižiebusi meilė, kaip pirmoji pražydusi kekė.
Violeto šviesa tolumoj į sutemą gerias
Ir kaip katinas juodas vyniojas šilta bangele
Apie kojas. Lakštingalos aidas miške sudejuoja,
Suklinka apuokas senam sode pasislėpęs,
Nutvilkytas kvapo svaigaus violeto ir iš lėto
Plasnoja sparnais kaip vaiduoklis atklydęs
Iš anapus pradėjusio keisti spalvas horizonto.
Toks svaigus aromatas alyvų į vakaro sutemas
Smelkias violeto gaiva ir vienatve, atminty
Jaunystės svaja jausmingai pražydęs.