Audimėliai

Galiu išsiausti žmogų iš bet ko:
Saulėgrąžų graižų,
Levažandžių vadinamų šuniukais,
Tulpių kotelių trapaus mirgėjimo
Po banguojančiom skraistėm.
Galiu išsiausti žmogų iš saulės,
Kada pavargusi kniumba į mišką
Ir brūkšteli kraujuotu ilgesiu
Savo žmogiškąją antrininkę.
Tada suprantu – jis jau yra.
Išaustas. Tenai. Viduje.
Kur ir ji, kur tyla kartais viską apžioja,
Kur naktis ir vienatvė
Sugrąžina atgal sulaukėjimą,
Norą būti vilku, kad galėtum..,
Kad turėtum teisę pabėgt nuo žmonių
Ir pasislėpęs giliai tankmėje
Stūgauti iš ilgesio tai paliktai rasei,
Saulės diskui drimbant iš lėto į gerklę...
Jis jau yra ir kailis tyliai nukrinta,
Rytas kandžioja kojas rasotais šuniukais
Lyg užuodęs buvusį kvapą,
Delnai nustebę sužiūra į veidą,
Nemokantys austi, kalti ir sumišę.
Jis jau yra – vaikšto saulėgrąžų graižais,
Oru, nakties ir sapnų atraižom,
Ir kol nenukris,
Gebėjimas visko tūnos delnuose,
Saulės antrininkių pulsavimuose
Iki jų nytys
Išbluks mirties pabučiavime.