Rašyk
Eilės (77282)
Fantastika (2264)
Esė (1538)
Proza (10806)
Vaikams (2638)
Slam (65)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 30 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







„The vamps eat blood
And have a big teeth
The salad is good
But I like the beef! “

(Iš revoliucioningų žlėgtainių grupės „Mėsa“ eurovizinės dainos)


-Kūdikiams reikia mėsos. Dėl to jie ir verkia, - sako draugas, merkdamas akį už ligoninės lovos virbų spiegiančiam padarėliui. - Mane mažą irgi lašinėmis maitino, pienu – dėl to vos nenumiriau. Mėsos norėjau!
Padarėlis ne mano, todėl tingiai šypsausi – palatos atmosfera verčia jaustis tarsi patekus į amžino popietės miego šalį. Kūdikio mama – staigių judesių, bendravimo troškimo nukamuota mergina ištampytu rožiniu treningu, periodiškai taiso per mažą vaikišką švarkelį. Išaugo per savaitę, tik pamanykit!
- Nu, moterie, tuoj eisim persirengt, - spiegimui virtus taikiu kniuksėjimu, žada ji.
Savo žaliai aprengtą kūdikį, nepanašų į jokios lyties atstovą, ji vadina „moterimi“. Tikriausiai žino, kad nespės apsižiūrėti, o ši užtrenks duris į savo kambarį, ištapetuos sienas penkiolikto „Kelio į žvaigždes“ plakatais, sugadins penkioliktą brangų lūpdažį, kurio pirkimas buvo nuslėptas nuo vyro, nuslėpusio firminio žvejybinio valo pirkimą slaptoje žvejų sektoje, apsimetusioje parduotuvėle, kurią slaptai susekė ir tuoj išduos jo uošvė, atves į namus netinkamo ūgio, svorio, akių spalvos, materialinės ir moralinės padėties žmogėną ir viskas, kas buvo gražu, baigsis ašaromis.
Kai aš mamai į namus parvedžiau tokį žmogėną, šeimos šuo penkis kilometrus į kaimą ėmė keliauti automobilio bagažinėje. Kai pagalvoju, jis turėjo kreiptis į kokias nors šunų teises ginančias institucijas, kurios turi galios uždrausti klausytis praktiškų būsimų žentelių patarimų. Arba mažiau bezdėti mašinos salone – kas porą kilometrų versdamas žvyginti padangas staiga stojant kelkraštyje, atplėšti visas keturias duris ir šokti į kiečiais apaugusį griovį. Taip mes su broliu išmokome šokinėti ne tik per balas.
Bet šuo iki šiol tyli, nes mano žmogėnas mano močiutės sodyboje rausia tvenkinį karosams, o mano smegenyse – duobę mintims apie gražų gyvenimą dviese prie upės, neturinčios vardo. Tarsi dar būtų likę upių, neturinčių vardo.
Trise susėdame ant netvirtos ligoninės lovos.
-Jis keliasi penktą ryto, važiuoja žvejoti, grįžta, kelias valandas pamiega – ir vėl važiuoja. Sako, kad kai žvejoja, užsimiršta, vis tiek gi mūsų ilgisi...
- Galėtų atvažiuoti aplankyti, paprašyčiau seselės, leistų pasilikti pernakt, bet nedrįsta... Nereikėtų nė šokolado duoti – šitos neima. Spėjau susidraugaut, va, sesutė Sandra mano mergytei suknytę padovanojo! Drabužėlių dabar trims metams į priekį, visi dovanojo, bet suknytė tai labai graži – iš pradžių nenorėjau imti, bet tokia graži...
- Jis tai žuvies nevalgo. Atneša ir liepia skusti. O tu irgi skuti? Ne? Aš skutu. Nupirko man specialų žiedą, kad būtų lengviau. Sakė, dabar prigaudė lynukų, užsišaldysim, atvažiuosit – išrūkysim, pavaišinsim. Pirkom naują rūkyklą – turėjome didesnę, bet kaimynas išsinešė ir „prakalė“. Nespėjom pamatyt, gal naktį. Pinigų tai neatgavom – pats nieko neturi, viską išpardavė. Mėsos pakepsim, atvažiuokit.
- Kai laukiausi, labai pamėgau gaminti. Viskas apsivertė mano gyvenime. Va, nusipirkau knygą apie kepsnių marinavimą ir kepimą.
-Reiktų pietums nupirkti kepsniukų. Brangu... Vieną, du, tris... šešis. Reikia pasispausti, taupom mergytės operacijai, dar neaišku, kaip bus, bet daktarai sakė – vaikščios. Bet maniškiui kruopų neprivirsi – mėsos reikia.
Paskutinė frazė išsprūdo gimtojo miestelio parduotuvėje: stovėjo prie mėsa nukrautos vitrinos ir skaičiavo metalinius litus. Prisiminiau šlykščius kleckus iš nesijotų miltų vaikystėje, kai pirmą kartą išgirdau žodį „blokada“. Tie miltai, sako, labai sveika valgyti - bet aš norėjau mėsos.

Ant palangės mėtosi receptų knygelė „Lauko kepsniai“. Viršelyje – sultingi šonkauliukai. Visai neseniai rusų mokslininkai nustatė, kad mėsos mėgėjai, ypač jautienos – nervingos ir agresyvios asmenybės. Tie, kurie kerta mėsą su dūmeliu – šašlykus, rūkytą kumpį, dešras – romantikai, fantazuotojai, nuotykių ieškotojai ir keliautojai.
Kai mama uždraudė žygius su nakvynėmis palapinėse, visada tiksliai žinodavome, kada tėtis gavo algą. Namuose pakvipdavo rūkyta dešra. Jeigu būčiau valgiusi daugiau kleckų iš nesijotų miltų, gal nė neturėčiau tiek fantazijos rašyti.
Dar XIX amžiuje biochemikas Aleksandras Danilevskis padarė eksperimentą su balandžiais. Viena grupė balandžių penkias savaites buvo maitinama vien tik žirniais, kita tiek pat laiko – tik mėsa. Po penkių savaičių žirnių dietos balandžiai tapo ramūs ir taikūs, priešingai nei mėsėdžiai kolegos, nustebinę Danilevskį padidėjusia agresija. Pats Danilevskis eksperimento metu neabejotinai kirto dešras, virtus kiaušinius, srėbė lašinukais pagardintą kopūstienę ir suvalgydavo storai sviestu apteptą duonos riekę. Jei balandžiai iki šiol neišmoko protestuoti dėl lesinimo žirniais, kurių prisivalgyti nerekomenduoja net estiška daržovių sriubos dieta, kurią bandė mano klasės draugė ir neišlaikė egzaminų, tai tik dėl to, kad kartu su žirniais sulesdavo ramybę ir taikų būdą skatinančių mikroelementų.
Kūdikio balsas vėl veržiasi pro ligoninės lovos virbus, jo mama pašoka, pasižiūri į laikrodį; tada draugas eina skaityti žurnalų į koridorių, kuriame malasi ir traškučius graužia vaikas su invalido vežimėliu – vaikščioti jam galima labai nedaug, ir tokį draudimą jis užprotestuoja pavertęs koridorių ralio trasa. Akiniuota seselė, visai ne Sandra, grėsmingai artėja prie padaužos.

-Ji ir vėl nevalgo, - skundžiasi po trečiojo nepavykusio bandymo įkišti mažylei pieno pritvinkusią krūtį.
Kiti Rusijos mokslininkai nustatė, kad pieno produktų mėgėjai gyvenime yra vieniši, jiems trūksta meilės ir dėmesio. Logiška būtų manyti, kad pieno nemėgstantis kūdikis tikriausiai jaučiasi permyluotas. Turėjau pažįstamą, kuriai neužteko pinigų įprastai visavertei egzistencijai su vakarais, pripildytais jaukaus pilnų prekybos centrų maišelių šnarėjimo - gimtadienio proga jos taip pat pinigų neturintis draugas pripirko jai penkių rūšių jogurto. Gėlių ir nebereikėjo.
- Maitina čia gerai. Ir nešalta, daktarai labai malonūs, neima – jiems du šimtai kaip mums du litai. Tai labai gerai, nes kelionė daug kainavo. O kaip tu? Mokykloje ir aš rašydavau, bet nieko iš to neišėjo. Pasimečiau. Ką reiškia rašyti kasdien?
Į langą sudūžta mažytis gyvenimo pribaigtas mašalas. O paskui jį į palatą veržiasi prie ligoninės žydintis sodas – ji sakė, kad kartais pamojuoja jame krutančiai bobutei. Iš nevilties.
Sustojame prie mažylės lovelės, bandome sulaukti, kol žaliai aprengta „moteris“ šypsosis. Nagi, greičiau. Po to tai darysi dar dešimtis tūkstančių kartų, ir niekas nebesistebės.
- Dar turiu tą nuotrauką su japonu, kurį sutikau klube. Maniškis nieko nežino, nerodžiau, - šypteli išlydėdama.
Taip ir nepaklausėme, ar auksinis žiedas ant jos kairės rankos reiškia, kad ir nebeparodys.
- Taip ir įsivaizduoju ją tvirtoje japoniškoje šeimoje, - šypteli draugas, kai staiga pakilęs vėjas atpučia mus iki mašinos.
- O ką? Japonas jai buvo padovanojęs labai gražius marškinėlius su užrašu „Australia“. Ir ant pečių per balas nešė.
- Dabartinis irgi geras žmogus. Važiuojam, iškepsiu kepsnių.
Kažin, koks jausmas turėti kūdikį, kuris nemėgsta pieno.

Žinutė nuo jos: „Jei lėksit pro pardę ar degalinę, gal galit nupirkt sąskaitos papildymą už 5 Lt? Aš atiduosiu pinigus, tada atsiųsk tą sąskaitos kodą, ačiū. Gerai, kad atvažiavot ir nepamiršot“.
-Ne, ji nepasikeitė, nė kiek, - juokiamės.
Prie „pardės“ stoviniuoja mama su kūdikiu ant rankų, atlaidžiai žiūrėdama, kaip, baidydamas gatvės balandžius, artėja jos žmogėnas. Nevykusiai bando gąsdinti savo mažąjį vyrą iššiepdamas jau geltonuojančius dantis, ir visi smagiai juokiasi.
Grįžtame namo ir atkemšame miniatiūrinį šampano butelį. Geriame už mano trečią vietą pogrindiniame rašymo konkurse ir už tritonus, kuriuos matė labai saulėtame tvenkinyje. Aš galėčiau laikyti juos darbe, stiklainyje, ir maitinti sliekais, nes ir tritonai mėgsta mėsą.

Po šampano žiūrime „Dantės viršukalnę“ - filmą, kuriame Pierse'as Brosnanas nenuskęsta lavos upelyje, turėdamas omenyje, kad tūkstančiai žiūrovių sudrėkusiomis akimis jam to neatleistų. Išgelbėjęs du vaikus, mamą šviesiaplaukę, jis žada nusivežti visus žvejoti. Pieno nemėgstančio padarėlio mama žinotų, kuo tai baigsis: su besispardančiu pilvu ji rinko iš saviškio švarko kišenės išsiraičiusius sliekus, ir jų buvo tiek daug, kad koridoriuje stovinti drabužių pakaba atrodė nederamai moderniai – tą naktį šaukė, kad namuose gana vieno slieko, jis žino, ką turi omenyje. Tai buvo ta pati naktis, po kurios neberado savo kieme žuvų rūkyklos.

Po šampano mano žmogėnui labai skauda pilvą, ir mes nebegaminame nei vaikų, nieko.
2008-05-06 17:38
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-06 10:35
Damastas
sitas visai neblogas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-06 17:56
Kirvoboica
man rodos žvejai iš prigimties mėsos kvapo nejaučia :))
o jei kiek rimčiau, teko skaitinėt pranašysčių lygio mitybos poreikius pagal kraujo grupes,.. nu bet taip kategoriškai suskirstyt tai net juokas ima, bet juokas baigiasi, kai iš tikro užgimdami į šį svietą atsinešam kažkokį neatsiejamą specifiškumą,..
nu bet žalia mėsa - vis tiek skanu :)))

p.s. o vakarykštė seniena apie Dantės monstriuką visai nieko, ypač, kai filmas matytas ne vienąsyk, ir gali beskusdamas bulbes užmest akį tik retsykiais :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą