Geležinė logika

Miniatiūros


Gimsti daug žinodamas, o miršti viską pamiršęs...

Tai palaipsniui suvokiau, kai pradėjau analizuoti savo trumpo gyvenimo momentus. Gal kas manys, kad aš keikiu tą gyvenimą, kurį suredagavo aplinka. Juk net kažkoks, sako, Rolas Paksa pareiškė, kad dėl visko kalta aplinka. Beje, vartosiu lietuviškus literatūrinius žodžius, įteisintus lietuvių kalbos arba tarptautinių žodžių žodynuose, idant neprikibtų „moralės“ sergėtojai bei visokio plauko „korektoriai“, kurie vartoja kas antrą žodį „tipo“. Tipo jis viską tipo supranta ir tipo jis labai tipo gudrus, kad tipo jis gali tipo koreguoti tipo mano parašytas tipo genialias tipo mintis.
Taigi, pateikdamas savo kai kuriuos pastebėjimus, turiu viltį, kad Tu, kuris dabar skaitai, nekartosi mano klaidų, nes iš svetimų klaidų geriausia mokytis. Kad geriau įsisavintum mano karčias gyvenimo pamokas, priimk domėn ir mano išvadas. Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja Tau pasirinkimo teisę (demokratiją) – gali priimti tai, ką perskaitysi, kaip tikrą faktą, arba atmesti, kaip nepriimtiną Tau dėl Tavo moralinių, religinių, politinių ar estetinių įsitikinimų. Bet perspėju – geriau mokinkis iš kito padarytų klaidų...


Geležinė logika

Sovietiniais laikais gerų knygų buvo badas. Knygynuose kalnai gulėdavo Lenino raštų, Brežnevo „pakeltos velėnos“, visokio plauko enkavedistų, stribų bei sovietinių banditų „prisiminimai“. Tuos „prisiminimus“, žinoma, rašydavo ne kelias klases baigę tų daugiatiražinių knygiūkščių „autoriai“, bet samdyti, tikriau, gavę partinę užduotį, žurnalistai, rašytojai. Buvo ir žinomų visame pasaulyje autorių parašytų gerų knygų, bet jos, kaip įprasta, buvo išleidžiamos pirmiausia rusų kalba. Ir pirkdavome. Tas knygų badas versdavo graibstyte graibyti į  lietuvių kalbą verstus kūrinius, kurie po rusiškųjų vertimų prekyboje pasirodydavo tik po 4-5 metų. Žodžiu, tas lietuviškų knygų „limitas“ buvo ne kas kitas, o užslėptas tikslingas lietuvių tautos rusinimas.
Taigi, teko pirkti tai, kas buvo ir skaityti rusiškai...
Vieną dieną atsliūkinau Vilniuje į centrinį knygyną, esantį tuo metu, taip vadinamame, Lenino prospekte. Knygų išdėstymo tvarka, viršelių spalvos ir tos pačios pardavėjos iki nuobodumo pažįstamos. Keli pirkėjai. Vienas stovi šalia prekystalio ir varto kažkokią knygą. Nėra pirkėjų, reiškia nėra ir deficito. Bet mane sunku apgauti. Jeigu lankytojas varto knygą ilgiau kaip penkias minutes, reiškia jo rankose jei ne deficitas, tai nors kažkas protingai parašyta. Sukdamas ratus prislenku arčiau ir vaidinu, kad domiuosi „Politine ekonomija“, drybsančia man priešais, o akys vis krypsta į kaimyną – kas ten per knyga? Aš net susiriečiu iš smalsumo. Kostiumuotasis kaimynas verčia puslapį po puslapio, kažką murma, kiloja antakius. O man spirga perskaityti nors pavadinimą tos knygos. Pagaliau vyras pastebi kaip aš neriuosi iš kailio, kad sužinočiau ką jis varto. Lėtai bei išdidžiai knyga užverčiama ir pakišama man panosėn.
„Logika“!!!
-Apie ką šis romanas? - veblenu aš.
Išdidusis, matyt apsiskaitęs žmogėnas, dar išdidžiau pareiškia, kad tai ne romanas, o visas mokslas apie logiką.
-O koks šio kūrinio pagrindinis siužetas? – dabar jau aš išdidžiai paklausiu, nes kažkada buvau girdėjęs, kad knygos vertę nulemia kažkoks siužetas.
-Na, vaikine, šio kūrinio herojumi gali būti ir tu. Tai, kas čia parašyta, galima pritaikyti ir tau, paaiškinti viską apie tave. - dėsto mano pašnekovas.
Aš užsidegu. Viską paaiškinti! Tai stebuklas!
-O, o, o kaip? –veblenu aš.
Kostiumuotas apsiskaitėlis išdidžiai pakelia pirštą į dangų ir klausia:
-Ar turi, tarkim, akvariumą?
-Taip...
-Na, matai, logiškai galvojant, ten turėtų būti ir vandens ir žuvyčių?
-Žinoma, kad yra...
-Na, matai, reiškia myli žuvytes, prižiūri. Peršasi logiška išvada, kad ir gamtą myli? Keliauji?
Aš patvirtinu jo išvadas.
-Na, matai, jeigu myli gamtą tai, peršasi logiška išvada, kad myli ir merginas.
Man net širdį suspaudė tokia logiška išvada. Po velnių, aš tikrai jas myliu! Aš kinktelnu tris ar penkis kartus galvą, kad patvirtinčiau jo logiškas išvadas.
-Na, matai, peršasi logiška išvada, kad mylėdamas merginas tu nelinkęs kibti prie vyrukų, tai yra nesi žydras...
Aš išsižiojau iš nuostabos. Jie manęs visai netraukia. Net pirty aš jų nepastebiu, velniai griebtų. Na ir logika!!! Stebuklas...
-Na, matai, logiška išvada peršasi – esi normalus vaikis! - vyras vėl išdidžiai pakelia pirštą, lėtai apsisuka ir lėtai išeina pro duris.
„Logika – tai stebuklas!  Viską galima paaiškinti. Viską... “- mano smegeninėje užvirė košė. Stveriu „Logiką“, lekiu prie kasos, moku rublius ir išdidžiai išeinu pro duris su didžiausiu savo gyvenime turtu. Ir dar lietuviškai parašytu.
Be amo lekiu į bendrabutį kuriame gyvenau ir čia susitinku geriausį savo kurso draugą. Tas alkanomis akimis žiūri į knygą ir klausia:
-Naujas romanas???
-Koks čia romanas! - išdidžiai, išdidžiau net kaip anas išdiduolis, pakeliu į dangų pirštą. - Tai mokslas apie logiką!
-Logiką??? - išplečia akis draugas.
-Galima viską paaiškinti logiškai. Galiu ir apie tave viską iškloti...
-Apie mane? Na, na? Klok...
-Ar turi akvariumą?
-Neeee... - nesupranta draugas.
-Na, matai, peršasi logiška išvada, kad esi žydras, na, pederastas... –užjausdamas draugą palinguoju galvą ir nueinu į savo kambarį...