Aklo kareivio medis

Sniegas beieškodamas prasmės obuolio raudoniui
Nusidažė pats krauju.
Vien pusaklio kareivio nelemtas šūvis
Išplėšė sielą iš vaiko delnų sudėtų maldai,
Prie pusamžės kaimynės kapo,
Kuri vis pavaišindavo saldainiais vaiką...

Sniegas pasruvo upeliais graudžiais,
Išlindus saulei užkeiktai.
Tik vaikas gulėjo baltam patale,
Atrėmęs galvelę į antkapį šaltą.
Nešildys jau motinos rankos,
Nebars tėvužėlis,
Močiutė pasakų neporins...

Kareivis buvo kone aklas...
Iš smuklės išlindęs, nes subtilumo ten neradęs,
Nuėjęs prie seno draugo kapo pradėjus plūst prisiminimams.
Ir kai atminė vaikystę savo nelaimingą,
Išvydo vaiką ir paleido kulką pražūtingą.

Asmenybė išskydo gruodžio tyloje,
Ir vėjas nešė sūkurius šukių.

Nuo šiol tas klevas ant kurio šakos kareivis kabojo
Vadinsis – „Aklo kareivio medžiu“...