vandeniu

būdavo taip, kad prabusdavom
nuo varvančio
          kap
          kap
          kap
perlamutro plytelėmis...



būdavo, kad mums nieko neduodavo valgyti
          kap
          kap
          kap 
mes laižydavome sienų plyteles
ir perlamutriniais tapdavo mūsų dantys...



būdavo kad sienos tapdavo grindimis
grindys- dangum
          kap
          kap
          kap
plytelėse atsispindėdavo
dievo veidas...



būdavo, kad nerimas kėsindavosi į mūsų būtį,
būtis tvirtindavo prigimtį...
          kap
          kap
          kap
įžūliai neigdavo
bet kokią asmeninę patirtį...



prisimenu, išpažinai, jog lietus
          kap
          kap
          kap
tave žemina,
tarytumei dangus tuštintųsi...



po to mes gėreme tą lietų
        kap
        kap
        kap
o negrįžome
į skysčių formas...