Tai taip paprasta

2008 m.  vasario 7 d.


Nors nežinai, tačiau norėčiau, jog išgirstum mane...
Kai būsi ne viena ir lies tave jisai...
Už lango vėjas man šnabždės ir siųs atodūsius,
Kuriuos girdės, mana širdis supuvus.

Aš nepajusiu kvapo šiltos arbatos tau nuo lūpų,
Nes niekada šalia nebūsi jau...

Net, jei labai norėčiau.

Aš nežinojau to tada, kai tau sakiau, jog vesiu...
Dabar žinau, kiek skausmo gyvena manyje po to,
Kai išėjai...

Iškarto nekenčiau tavęs,
Taip – išties bjaurėjausi,
Bet visad pasirodo dievinau tave.

Ir tas akis, kurios šalčiu alsuoja aš vieną dieną
Palaidosiu sniege... užkasiu, kad sušaltų
Ir nepersekiotų daugiau manęs.


Klausiu tavęs...

Ar kada skriejai virš okeano
Berdama plunksnas į šaltas bangas?
Netikiu... tu niekada egalėtum dalinti savęs...
Aš tai darau kasnakt už mus abu...
Tamsą laužydydamas
Statau erdvius šviesos pilnus kambarius,
Kuriuose aidi vaikų balsas...
... mūsų... bet niekada to nebus,
Nes negalėčiau to leisti...

Prisibažinsiu laukiu tavo švytinčių akių nubudimo
Juk pažįstu tave.

Trumpom akimirkom žvelgiu
Per rasa nugulusį stiklą –
Tiesiai tau į akis...
Jose matau, tai ko niekada neturėsi...
Ko niekada neatskleisiu tau,
Nes tai būtų neteisinga!

Tu negirdėjai manęs...

Geriau lauksiu kol abu galėsim likti dviese
Laukdami lengvumo...