Pasaka kantrybei

Gyveno ant žemės kuprotos
Kartą (nes tai pasaka)
Akmenskaldys
Jis manė, kad nusipelnė džiaugsmo,
Bet tik skaldė...
Dėl laimės nieko nedarys.

Tą dieną, kai pati neapsikentus
Turėjo Ji ateit-
Akmenskaldys keliavo pro
Didelius dar didesnio
ŽMOGAUS
Namus...

Žmogus turėjo dvi rankas
Ir valdžią.
Galėjo rankos mostu kitus valdyt...
Akmenskaldžiui svajonė gimė-
Tokiu kaip tas Žmogus
Būt.

Ir Žmogumi pavirto jis,
Turėjo didelius namus
Ir valdė...
Kol nesukilo jo pavaldiniai
(Gal pakalikai)
Prieš jį patį. Jam buvo nesaugu.

Pakėlė galvą, pamatė saulę-
Ir, o dangau, pamanė-
Štai kur laimė, kur galia...
Iš aukšto šviest... Matyti VISĄ žemę-
Tai mano laimė, tai mana dalia...

Ir jis pavirto SAULE. Staigiai, netikėtai.
Atrodo- didesnių už jį nebus
Kol vakarą nebylų,
Tylų
Kažkas atstūmė lietų
Debesyje... Ir saulė
Pasidavė.

O Laimė tiek jau iškentėjus
Dar vieną pasaką nupynė-
Akmenskaldys    (būtame laike)
                    -
LIETUS... Didesnis už žmogų,
Saulę...
Atsipūtęs, nes galingesnio
Nebėra. Negali būt.

Kol vieną rytą
Debesį, it pūkas minkštą
Ir tokį lengvą kaip
Vasaros lietus
Nugalėjo VĖJAS. Galingiausias.
Juo lemta būt.

Ir vėju sklandė jis ne dieną...
Tikėjo savo galybe.
Atsitrenkė į uolą.
Nepaliestą metų.
Suprato- tai- galia- tai- paskutinis žingsnis...

Suklupo nugairę vėjo lūpos
Prieš Laimę...
Duok man šansą.
Paskutinį. O kai uola pavirsiu...
Būsiu amžinas.
Nusipelnęs, daugiau negauti
Neprašyti.
Neišnyksiu.

Ir uola stūksojo ne metus...
Kol pro debesis sušvito
Saulė
Vėjo atpūsta, o iš didelio žmogaus namo
Išėjo mažas...
Ir iš uolos gimė skausmas...
"Cik.Cik."
Uola pažvelgė krauju pasruvusiom akim
Žemyn.
Ją kapojo
Akmenskaldys...