aukšta geltona tulpė baltais žiedlapių krašteliais

Kažkada parke prie manęs prisėdo ūsuotas vyras, pasiūlė pasišnekėti. Jo, regis, nepažinojau – atrodė ramus, protingas žmogus, su kuriuo galima gerai padiskutuoti apie krepšinį ar kylančias produktų kainas. Vienu žodžiu - apie bet ką. Pamaniau: „Juk galiu skirti keletą minučių pokalbiui su nepažįstamuoju? “ Aišku, kad galiu. Ypač kai jis paklausė, ar mėgstu šunis. Tą akimirką tikrai norėjau su kuo nors pasikalbėti ir, dievaži, aš mėgau šunis. Pradėjome nuo kasdienių jų priežiūros problemų, vėliau perėjome prie politikos, augančios infliacijos, dar vėliau prašnekome apie automobilius, bulvarinę spaudą, galop vėl grįžome prie šunų. Praėjo kokia valanda. Žmogus netikėtai surimtėjo, kai pasakiau, jog man niekada nėra įkandęs šuo. Po kurio laiko pašnekovas paklausė, ar norėčiau išgirsti  istoriją iš gyvenimo. Paprastai nesiklausau kitų žmonių paistalų, tačiau šįkart padariau jam išimtį - susižavėjau tuo nepažįstamu žmogumi nuo pat pirmos akimirkos. Maloniai priėmiau jo pasiūlymą, nors ir nujaučiau pradėsiant moralizuoti. Jis kalbėjo ne taip, kaip kiti. Buvo malonu klausytis lyg iš gausybės rago besiliejančių žodžių. Atrodė protingas, tačiau gyvenimo nuvargintas, susiraukšlėjęs jo veidas. Radau liūdesį pilkose akyse. Delsė. Matyt, reikėjo tinkamai sudėlioti žodžius - kalbos būta ilgos. 

Vieną gražų pavasario rytą Benas tvarkingai aprengtas, išleistas į lauką pažaisti prie namų, bet ne toliau gatvės, batų raišteliai suraišioti dvigubais mazgais, plaukai nukirpti „bliūdeliu“, o marškinėlius puošė peliuko Mikio atvaizdas. Jam - šešeri. Nešinas plastikiniu kastuvėliu skubėjo į smėliadėžę žaisti, deja, nieko joje nerado. Tądien kiemo draugai tiesiog išgaravo: kas į stovyklas, kas pas senelius, o kas dieną praleido prie televizoriaus. Benas pasijuto vienišas. Grįžo prie laiptinės. Nenorėjo vilktis namo turėdamas omenyje tai, jog ką tik išėjo. Prisėdo ant laiptelių. Netrukus iš po balkonų atkiūtino ištikimiausias jo draugas – kiemsargis Maksas. Aplaižė Benui veidą linksmai viauksėdamas. Ką tu čia veiki, įtariai paklausė vaikas. Šuo mėgo vaikyti kates po balkonais. Tai buvo savotiška jo dienotvarkė – reikėjo nuolat ginti savo, kaip atitinkamų valdų šeimininko, titulą. Vaikas paglostė kiemsargį ir pralinksmėjo, kai anas susigėdęs nuleido rudas akutes žemyn. Dar kiek luktelėjo stebėdamas melsvą dangų, juo plaukiančias gigantiškas plunksnas. Pamanė, gera gyventi tokio grožio apsuptyje. Oras buvo šiltas, pūtė silpnas vėjelis, draikantis gelsvus berniuko plaukus. Kilo šauni mintis. Nedaugelis vaikų atsimena kalendorių. Benas gerai žinojo, kada Kalėdos, jo gimtadienis ar motinos diena. Geras šuo vistiek, sukrizeno energingai papurenęs Makso gaurus. Pakilo ir apsidairė, pasirausė kišenėse – tik dešimt centų. Dienpinigius išleido saldainiams. Pasijuto nejaukiai mąstydamas, kam galėjo būti panaudoti tie pinigai. Susikrimtęs ėmė slankioti po kiemą, kai už akių netikėtai užkliuvo gėlių darželis po namo balkonu. Įvairiaspalvės gėlės raibuliavo iš toli. Gaila, nežinojo, kad jos kažkam priklausė. Argi galima tikėtis to iš šešerių metų vaiko? Mažvaikis perlipo per kreivą tvorelę. Ilgai svarstė, kokią tulpę nuskinti, kad darželis atrodytų nepaliestas. Nujautė, kad elgiasi negerai, tačiau labai norėjo atsidėkoti mamai už neseniai pagimdytą sesutę. Atsargiai atsitūpė tarp gėlių, žvelgė į jas su pagarba tarsi į mažučius žmogeliukus, kurie virpėjo išvydę prieš save svetimą milžiną, nešiną plastikiniu kastuvėliu. Prie pat balkono augo aukšta geltona tulpė baltais žiedlapių krašteliais. Tai jo gėlė. Visai užmiršo stovįs ant purios žemės tankiai apsodintame darželyje. Žengė pirmyn kelis žingsnius - sumindė keletą gėlių. Atsigręžė išsigandęs – juk nenorėjo. Kelio atgal nebeliko. Nurijo seiles, giliai įkvėpė. Tiek jau to - nėrė po balkonu, čiupo tulpę, trūktelėjo kotą iš visų jėgų. Tuo metu už nugaros pasigirdo pragertas balsas. Balkono durys buvo atviros. Kažkas ėmė artėti iš kambario šaukdamas: „Ką darai, debile?! Ką čia rauni? Čia tavo gėlės?! Dink iš čia! Ausis nurausiu!.. “ Benas būtų dingęs greičiau nei kas paklaustų „ką? “, bet vieną lojimą tuoj nustelbė kitas – kažkas įpuolė į balkoną. Tai ne buto šeimininkas. Benas sustingo vietoje, žvilgsnis nukrypo į plyšį pertvaroje. Viso labo penki centimetrai nuo jo galvos. Tylus šnopavimas prie durų, urzgimas, sėlinimas. Girdėjo, kaip kažkas nagais brėžė grindų plyteles. Žmogus vis dar nesirodė. Vaikas suglumo, jį pravirkdė grubūs žodžiai, tačiau nejudėjo – išsigandęs ir supanikavęs laukė išeinant šeimininko. Norėjo parodyti jam tą gėlę bei atsiprašyti, pasakyti, kad skina mamai. Pro plyšį pasirodė gėlių isterijos pažadinto dobermano snukis. Vaikas krūptelėjo. To užteko galutinai įsiutinti iš prigimties agresyvų gyvulį – vienas staigus judesys. Šuva suleido nasrus tiesiai į žandą, ėmė smarkiai tąsyti vaiko galvą. Šis pradėjo klykti. Ant gėlių ištiško kraujas. Pagaliau mėsa nuplyšo. Spiegdamas ne savo balsu Benas sukniubo po balkonu. Plyšys pasirodė itin didelis - iltys pasiekė nugarą. Antras kąsnis. Daugybė kraujo, baimę keliantis aršus urzgimas, raudonos ašaros. Vaikas nebesuprato, kas vyksta. Paskutinės mintys - mama ir kodėl dobermanas norėjo jį nužudyti. Kraujo pateko į nosį, akis. Darėsi sunku kvėpuoti, juo labiau rėkti, užplūdo žvėriškas skausmas. Šuo garsiai lojo, tačiau šeimininkas nesirodė. Galop vienas iš praeivių išgirdo vaiką. Nuo baltos balkono pertvaros žemyn lašėjo pajuodavęs kraujas. Juokingiausia buvo tai, jog gėlės tam žmogui net nepriklausė - jas ravėjo moteriškė iš trečio aukšto.

Vyras pažvelgė man į akis ir paklausė, ar tikiu Dievu. O prie ko čia Dievas, paklausiau aš. Jis tik liūdnai nusišypsojo. Kiek pamąstė, ką man dar pasakyti ir prisipažino, jog pats jau seniai nebetiki. Esą tikįs tik sutapimais. Vieną dieną vaikas grožisi gėlėmis, kitą jo motina paguldoma į tą pačią ligoninę, kur ir jis. Dar prisipažino, jog mielai užmuštų tą šiknių, kuriam priklausė prakeiktas dobermanas. Deja, kitą mėnesį šuns šeimininkas mirė nuo alkoholio perdozavimo. Jį rado tik po kelių savaičių - kaimynai nebegalėjo kęsti tvaiko, sklindančio iš girtuoklio buto. Matyt, sąžinė prislėgė taip, jog nusprendė „pasiaukoti“ ir padaryti pasauliui didžiulę paslaugą, o išties tai tik atsitiktinai nusigėrė. Vyro akyse išvydau pagiežą ne tik girtuokliui, bet viskam, prie ko tas prisilietė, šunpalaikiui ir visiems to namo gyventojams. Net man. Jis atsistojo, paskutinį kartą pažvelgė tomis pagiežos kupinomis akimis, paskui įsimaišė į pilkų veidų minią, o aš likau sėdėti ant suoliuko. Juk anas šiknius buvo mano brolis.

Matyt, todėl išlikau toks tylus...