Vasaros saulė savo skaisčiais spinduliais glostė žalias vakarinio Alamoto lygumas. Nuo lengvo vėjelio švelniai lingavo žolė, danguje ratus suko vienas kitas sparnuotas plėšrūnas. Peizažo idilę jaukiai papildė nedidelis prie apvalaus ežeriuko besiglaudžiantis kaimelis, niekuo nesiskiriantis nuo kitų Alamoto karalystės gyvenviečių. Tačiau jį labai atidžiai stebėjo ant už poros mylių esančios medžiais apaugusios kalvos pasilypėjęs vyriškis....
Matas vieną ranką iš įpročio laikydamas ant kardo rankenos kita nubraukė nuo kaktos prakaitą. Ketvirtą dešimtį perkopęs gvardietis nebuvo patrauklus akiai: veidą vagojo keletas randų, vėjyje padrikai draikėsi žilstelėję plaukai. Tačiau stovėsena, poza priminė pulti pasiruošusį plėšrūną, besidairantį aukos. Susikaupęs žvilgsnis jau kurį laiką buvo nukreiptas į tolumoje stūksantį kaimelį. Panašu, kad didžioji dalis vietinių gyventojų buvo susirinkę į centrinę aikštę, kurios viduryje stovėjo sukrautas, tačiau dar nepadegtas laužas. Šiuo metų laiku Alamote švenčių nebūna...
- Einu išsiaiškinti. Lik čia. Jei per valandą negrįšiu...
Į ąžuolo kamieną atsirėmęs kalnų trolis nežymiai linktelėjo.
Kaimelį sudarė keliasdešimt padrikai išsimėčiusių medinių vienaaukščių namukų šiaudiniais stogais. Gyvenvietė per maža kad turėtų šventyklą, todėl viduryje tebuvo akmenimis grįsta aikštė. Šiuo metu aplink ją grūdosi kasdieniniais rūbais apsirengę kaimiečiai, jų klegesys liejosi į vientisą padriką triukšmą.
Matas suraukęs antakius grubiai prasibrovė pro aikštę apsupusią minią. Viduryje, šalia didelio laužo, stovėjo du stambūs vyrai ir laikė surištą jauną merginą raudonomis nuo ašarų akimis. Jos paprasta ruda kelioninė suknelė buvo visa purvina ir apiplyšusi, vėjyje draikėsi pečius siekiantys juodi plaukai. Nepaisant to, ji buvo labai graži: švelnių veido bruožų, oda balta kaip sniegas. Nė kiek nepanaši į paprastą kaimietę, greičiau į aukštuomenės damą. Tokios šiais neramiais laikais niekur nekelia kojos be ginkluotos palydos...
- Sudeginę ją męs nusiųsim jos sielą Nakties Valdovui, kur ji ir priklauso! – Sušuko netoliese ant statinės pasilypėjęs stambus vidutinio amžiaus vyras. Sprendžiant iš valdingo balso tono –meras. – Teisingumas triumfuos!
Minia pritariamai suūžė, pasipylė prakeiksmai „raganos“ ir „kerėtojos“ adresu. Matas nusispjovė. Prakeikti idiotai. Dabar dienos šviesoje po visą Alamotą siautėja skvargai, o šitie kaimiečiai užuot statę sieną aplink gyvenvietę išsidirbinėja ieškodami atpirkimo ožio. Žmonės niekada nežino, kas teisus, bet visada žino kas kaltas. Pirmas dalykas, ko gvardiečiai išmoksta tarnaudami Nakties Krašto pasienyje – atsiradus problemai pirmiausia ieškoti sprendimo, o tik po to kaltų.
- Šita ragana pritraukė demonus į mūsų taikų kaimą! Argi mirtis – ne vienintelė teisinga bausmė prakeiktajam? – oratorius palaukė, kol per minią nuvilnys pritarimo banga – Mirtis raganai! Mirtis raganai! – Kartu su juo skandavo minia.
Banda kvailų avių.
Matas žengė į aikštės vidurį ir rūsčiu veidu visus nužvelgė. Staiga įsiviešpatavo tyla, visos akys nukrypo į „išsišokėlį“. Gvardietis palaukė kelias sekundes ir tvirtu judesiu iš makštų iki pusės ištraukė kardą. Saulėje sužibo ant ašmenų išgraviruotas karaliaus herbas, rodantis kardo savininką esant Jo Didenybės Karališkosios Gvardijos kariu. Per aikštę nuskriejo keletas sunerimusių murmesių.
- Mergina eis su manimi. - Matas ištarė per daugelį metų gerai ištreniruotu ramiu, tačiau tuo pačiu grėsmingu ir įsakmiu balsu. Minia baikščiai nužiūrinėjo jo apsitrynusius šarvus ir blizgantį kardą, ankstesnio karingumo neliko nė žymės. Kaip avys, tik mokėk ganyti.
Ant statinės stovintis žmogėnas akimirką kvailai vėpsojo, bet greitai atgavo žadą ir nutaisė pasipiktinusią veido išraišką.
- Bet ji savo burtais pritraukė į kaimą demonus ir... – Pradėjo, ir tuoj pat susigūžė nuo Mato žvilgsnio.
- Ir jei tai tiesa, ji stos prieš Jo Didenybės Karališkąjį teismą. Atriškit virves.
Merginą laikantys vyrai nerimastingai susižvalgė. Meras pasimetusiu žvilgsniu kažko ieškojo minioje. Matas pasinaudojo momentu ir nukreipė akis į minią.
- Spektaklis baigtas. Skirstykitės, kol aš neapsisprendžiau, ar tai galima pavadinti nesankcionuotu linčo teismu ir skirti baudą mokesčiais. Jūsų pačių labui, tikiuosi tai nepasikartos. Jo Didenybės Karališkoji Gvardija deda visas pastangas siekiant užtikrinti jūsų saugumą, tačiau ir jūs patys privalote rūpintis savimi. Atsižvelgiant į padidėjusį Skvargų išpuolių skaičių, patartina aplink gyvenvietę pastatyti gynybinę tvorą. Ačiū už dėmesį.
Akimirką atrodė, kad meras kažką tars, tačiau dar vienas šaltas Mato žvilgsnis išgarino bet kokius prieštaravimus. Murmėdami žmonės po truputį ėmė skirstytis. Gvardietis priėjo prie merginos ir išsitraukė iš už diržo peilį. Ją laikantys vyrukai išgąstingai atšoko. Matas staigiu judesiu perrėžė virves ir paėmė merginą už rankos, prilaikydamas, kad ši nesukniubtų. Jos ašarotas akys išgąstingai žvelgė gvardiečiui į veidą, tarytum ieškodamos užuojautos. Bet kaimiečiai įsitikinę, kad ji ragana, ir svarbu sudaryti įspūdį, jog teisingumas bus įvykdytas.
- Eime. – Metų gerai nugludintas bejausmis balsas.
Mergina sukukčiojo. Matas ją šiurkščiai stumtelėjo ir metė mero link paskutinį įspėjantį žvilgsnį.
- Koks tavo vardas? – Kiek įstengdamas švelnesniu balsu pakartojo klausimą Matas.
Mergina šluostėsi ašaras ir vis dar mėtė baikščius žvilgsnius į trolį, kuris nekreipdamas į ją jokio dėmesio triūsė prie laužo, ruošdamasis virti ką tik nudobtą triušį. Gvardietį visada stebino milžino sugebėjimas naudoti paprastus akmenis medžioklei – sunku patikėti, kad tokios gremėzdiškos rankos gali šitaip meistriškai sviesti nedidelį akmenuką.
- Ieva. – Merginos balsas, vis dar drebantis nuo išgąsčio, buvo švelnus ir mergaitiškas.
- Ieva... Taigi, Ieva, mano vardas Matas. Mes su Toru priklausome Jo Didenybės Karališkajai Gvardijai. Tau nėra ko bijoti. Kai tik truputį atsigausi, palydėsime tave iki Kaireno.
- Ne! – Merginos balse nuskambėjo panikos gaidelė. – Ne... Ne į miestą. Aš turiu užduotį... – Ieva staiga nutilo, lyg būtų pasakiusi ką nors ko nenorėjo. – Ne. Aš eisiu pati. Jums pavojinga su manim būti.
Matas suraukė antakius ir atidžiai nužvelgė merginą. Pavojinga?
- Jeigu tau gresia pavojus, su mumis bus saugiau. Pasirūpinsiu, kad Kairene tau būtų suteiktas prieglobstis saugioje vietoje.
- Aš eisiu pati. – Šį syk merginos balsas tapo tvirtesnis, akys sužaižaravo. – Jums su manim negalima.
Matas atsiduso. Jam žūt būt reikia per tris dienas pasiekti Kairieną, tačiau palikti Ievą vieną neleidžia sąžinė, o ją temptis per prievartą būtų didelė našta.
- Klausyk, mes tau norime padėti. Kur tu keliauji?
Mergina nukreipė atsargų žvilgsnį jam į akis, tarytum vertindama, ar juo galima pasitikėti. Išraiškingose rudose akyse atsispindėjo jos amžiui nebūdinga gyvenimo patirtis... Veido bruožai nepažįstami. Galbūt kiek primena pakrantės tautas.
- Čia mano reikalas. Aš galiu pasirūpinti savim.
- Kodėl tada tavęs šįryt vos nesudegino?
- Jie nežinojo, ką daro. – Ievos balsas įgavo aštrią gaidelę.
- Aišku... Aš negaliu tavęs vienos palikti, taip kad arba tu eisi su mumis savo noru, arba... – Matas linktelėjo galva trolio link – Toras maloniai sutiks tave kaip maišą persimesti ant peties.
Merginos skrostai išraudo, akys karingai suliepsnojo.
- Jūs nesuprantat! Palikit mane vieną!
Gvardietis dar kartą giliai atsiduso. Moterys.
- Ko mes nesuprantam? Mes negalime tavęs palikti vienos. Jaunai merginai keliauti vienai šiais laikais labai pavojinga.
Ieva nutaisiusi piktą veido išraišką sukryžiavo rankas ant krūtinės.
- Jūs negalite manęs priversti... Su mergina taip nesielgiama.
- Aš taip pat neturiu teisės tavęs palikti tave vieną.
Mergina toliau piktai į jį žiūrėjo, tačiau nieko nepratarė. Neretai Matas gailėdavosi, kad nemetė savo gvardiečio gyvenimo ir nevedė, kai turėjo progą... Jei viskas būtų susiklostę kitaip, galbūt dabar jis stovėtų savo namuko verandoje ir vestų panašų pokalbį su savo dukra dėl kokio jos paaugliško įgeidžio.... Galbūt. Bet seni įpročiai miršta lėtai. Ir padažnėjus Skvargų išpuoliams Nakties Karalystės pasienyje ir netgi Alamoto viduje, pasitraukti iš Gvardijos praktiškai nebeįmanoma. Gyvensi su kardu rankoje – ir mirsi nuo kardo...
Ieva nusisuko ir įsistebeilijo į trolį. Veido išraiška po truputį suminkštėjo ir peraugo į smalsumą.
- Ką jis su tavim veikia?
- Toras. Jis mano partneris. Tau nėra ko bijoti, jis labai švelnaus būdo. Išvaizda praverčia raminant visokius „triukšmadarius“.
Toras atsisuko ir nutaisė draugišką, kiek tai įmanoma troliui, veido išraišką. Ieva iš pradžių atsišlijo, tačiau greitai susigriebė ir nedrąsiai šyptelėjo. Panašu, kad milžinas prie tokios reakcijos buvo pripratęs – linktelėjo galva ir toliau tęsė savo darbą.
- Gerai. Jei nenori sakyti, kur keliauji, tai bent pasakyk iš kur. Ir kaip tu atsidūrei tų kaimiečių rankose.
- Iš kur aš, negaliu sakyti. Vis tiek nepatikėtumėte...
- Matas.
- Ponas Matai.
Ponas Matai. Ne, mėlyno kraujo turinti mergina šitaip į gvardietį nesikreiptų.
- Į tą kaimą aš atvykau vakar vakare ir apsistojau nakčiai užeigoje. Naktį miestelį užpuolė skvargai – kilo didelė sumaištis, lygtais kažkas žuvo. Aš girdėjau triukšmą ir nedrįsau išeiti iš savo kambariuko. Tik patekėjus saulei staiga įsiveržė būrys ginkluotų vyriškių, apkaltino raganavimu ir... Toliau pats suprantate.
Per daug sklandžiai... Ne visą tiesą pasakė, ne visą. Ieva nusisuko nuo tiriančio Mato žvilgsnio ir nukreipė akis į tolį.
- Prašau, leiskite man eiti... Nuo šiol aš būsiu atsargesnė.
- Negaliu. Bent jau kol nepasakysi man visos tiesos. Pavalgyk ir keliaujam.
Toras išsitraukė iš savo ryšulio geležinė lėkštutę, įpylė truputį sultinio iš katiliuko ir ištiesė merginai. Ši nutaisė niekinantį žvilgsnį ir atstūmė. Trolis abejingai gūžtelėjo pečiais ir pats vienu mauku viską ištuštino. Matas atsiduso trečią kartą. Gal dukra – ne tokia jau gera mintis...
- Kvailos protesto akcijos tau nepadės. Jei numesi svorio – juo geriau, Torui bus lengviau nešti.
Ieva vėl piktai sukryžiavo rankas ir atsisėdo po medžiu. Gvardietis metė į ją kone tėvišką žvilgsnį ir pasikuitęs savo krepšiuose išsitraukė nedidelį ryšulėlį.
- Še adatą su siūlais, bent susilopyk savo suknelę kol mes valgysim. Jei bandysi bėgti – vis tiek pasivysim, pataupyk jėgas.
Pro turtingą Galdoro miško lapiją prasimušė vos vienas kitas vakarinės saulės spindulėlis. Monotoniškai krebždėjo vėjyje linguojantys medžių kamienai, kur ne kur sunkutį iškišdavo koks vietinis padarėlis. Matas beveik jautė į savo nugarą įsmeigtą nepatenkintą Ievos žvilgsnį. Jau po keleto pirmų mylių ant Toro peties staiga „atsirado noras pramankštinti kojas“. Ir pasirodo, kad paaugliškas užsispyrimas turi ir gerųjų pusių – mergina aiškiai nebuvo pripratusi prie tokių ilgų žygių be poilsio, tačiau ji tvirtai sučiaupusi lupytes nepratarė nė žodžio. Poilsiui dieną teko skirti labai mažai laiko, nes Matas tikėjosi kirsti mišką dar nesutemus.
Gvardiečiu šiuo keliu tekdavo vaikščioti gana dažnai, todėl jis leido savo mintims nuklysti į šalį. Pirmosios jo dienos Karališkojoje Gvardijoje, dar prieš karą... Kai jis dar buvo jaunas, pilnas ryžto. Tikėjosi kelis metus nesunkiai atitarnauti, ir grįžti į gimtąjį kaimą kaip didvyris. Tačiau kartą paėmęs kardą į rankas jo nebepaleido... Šiaurėje iškilus Nakties Valdovui, penki ilgi metai karo pasienyje. Vargu ar artimieji jį būtų pažinę. Nuo to laiko jis nebegalėjo žiūrėti į akis naujokams – tas vaikiškas jų idealizmas...
Judesys kairėje.
Šakelė atsitiesia dešinėje...
Šuolis iš krūmų, didžiulės grėsmingos iltys tiesiai prieš akis. Akimirka tarytum sustingo. Kaip ir visada tokiu atveju, į galvą atėjo ta pati mintis. Ar dabar viskas baigsis?... Staiga įsijungė ilgus metus ugdyti refleksai. Akimirksniu rankoje atsidūręs kardas susmigo didžiuliam šuns ir jaučio hibridą primenančiam juodam padarui į krūtinę. Matas atšoko griūnančiam skvargo kūnui iš kelio ir atsigręžė.
Toras plačiu savo milžiniško kirvio mostu lyg riešutą suskaldė dar vieno skvargo kaukolę. Jo link iššiepęs nasrus šuoliavo kitas, antram mostui neužteks laiko. Gvardietis tuo pačiu mostu griebė iš už diržo peilį ir paleido jį skvargui į koją. Šis suinkštė ir sudribo prie pat trolio, kuris tuo metu dešine ranka paleido kirvį ir smogė pabaisai į žandikaulį. To užteko.
Matas greitai ištraukė baltu krauju varvantį kardą skvargui iš krūtinės ir apsidairė. Skvargai visada medžioja po keturis ar penkis. Tačiau aplinkui buvo ramu. Tankūs krūmai ir kita augalija užstojo vaizdą gilyn į mišką. Toro smūgį gavės siaubūnas sulaužytu kaklu paskutinį kartą sugargaliavo. Negi ta trenkta merga?...
- Kur ji?
Toras, susikaupusiu snukiu uostinėdamas orą, gūžtelėjo.
- Skvargų smarvė užgožia kvapą.
Gvardietis riebiai nusikeikė ir pasilenkęs ištraukė savo peilį. Dabar ieškoti jos miške būtų beprasmiška. Matas su Toru didelę tarnybos dalį praleido besikaudami fronte arba malšindami sukilimus, pėdsekiai iš jų buvo ne kokie. Ir trolio uoslė, nors ir jautresnė nei žmogaus, vis vien ribota... Pati kalta. Kvaila mergiotė...
Lyg žaibas orą perskrodė merginos riksmas. Akimirksniu Matas su Troliu pasileido bėgti jo link, šokinėdami per duobes ar įvairias ant miško paklotės gulinčias kliūtis. Už šimto metrų atsivėrė laukymė. Vienam jos gali atsišliejusi į medį šaižiai spiegė Ieva, siaubo pilnomis akimis žiūrėdama į nasrus iššiepusį urzgiantį skvargą, besiruošiantį šuoliui. Mesti peilį per toli...
Skvargas pritūpė ir įtempė raumenis, nuo geltonų ilčių tyso seilė. Mergina dar kartą spygtelėjo, išbalo ir ištiesė į pabaisą drebančią ranką. Per trumpą sekundės dalį aplink jos piršus susiformavo skystos ugnies kamuolys, išsiplėtė ir staiga milžinišku greičiu pasileido į skvargą. Susidūrimo momentu plykstelėjo akinanti šviesa. Skvargas paskendęs liepsnose nusirito kelis metrus, viauktelėjo ir negyvas sukniubo. Ieva giliai alsuodama krito ant kelių.
Matas su Toru sustojo netekę žado ir įsistebeilijo į lavoną. Per tas kelias sekundes mergina pakilo ant kojų ir pasileido bėgti į miško tankmę.
-Po velnių... – Šiaip taip atsipeikėjo gvardietis. – Po velnių. Geltonas kraujas. Aš tam per senas.
(Šioje vietoje Matui pritrūko keiksmažodžių, o aš pavargau. Nusprendžiau kūrinuką sudėti dalimis, nes bus gana ilgas. Laukit tęsinio ;)