Atsivėrimai (5) (juodraštis)

Skiriasi gelmės, plyšta pluta –
Daigelis praveria dirvos vartus,
Į saulę stiebtis, džiaugtis erdve.
Kvėpteli gaivos ir šviesios ramybės,
Keliasi žemės skreite aukštyn
Ir aukštyn. Saulei kasdien šypso
Platesne ir šviesesne skaidruma,
Tarsi vaikas glaudžias prie motinos
Žemynėlės kas vakarą, nutįstantį šešėliais,
Tarsi sielom, išsiilgusiom dangaus.
Veriasi aukščio platybės mažam ir jaunam
Užaugti žydėti, svajomis tarsi lieptu
Nueiti tolyn į gyvenimą: nutolti žydėjimu,
Branda, prasme ar esme atsiskleisti.
Svyra kekės alyvų ir ievų ūksmingoj palaukėj,
Svyra taip varpos rugių, rugiagėlių mėlin
Įbridusios svaigti šnarančio lauko platybėj,
Svyra nuo vaisių ar uogų šakos, šakelės
Kaip rankų pakylėjimas vakaro maldai,
Kaip ilgesys nardyti šviesia skaidruma,
Kai atsiveria mintys į begalinį švytėjimą
Erdvių ir toliausių platybių sielos gelmėj.