Atsivėrimai (4) (juodraštis)

Veriasi pumpuras lapų šilku,
Šiurena vėjyje sodrią gyvastį.
Saulės nugludintą šviesos palaimą
Atveria žemei švelni ranka,
Plazdenanti aukštybėse šilumą,
Lengvą minties plevenimą
Ir rūkuos paskendusį ilgesį
Atsiverti, atsidūsėti, išsilydyti
Baltoje šviesoje begalinių gelmių
Jausmo gilybe ir minties derme
Išsiliejus į miglojančią erdvę.
Plevena vėjyje svaigi žaluma,
Kol apsineša plėnimis, dulkėmis:
Sensta, vysta, raitosi, gelsta,
Nyksta ir grublėtomis rankomis
Glosto žemės vagotą veidą,
Kad atgytų, atšiltų, atlėgtų
Užslėpta tamsa amžinam rate,
Gelmėse užsiskleidus šokteltų
Su šviesa aukštyn, kad pumpuras
Skiltų pusiau ir nušvistų žemės
Veidas jaunatim, kasmet kartotųsi
Nepakartojamai naujai vėl ir vėl
Vertųsi gyvastim į pasaulio gaudimą.