Ironiškas gyvenimas...
Vieną dieną džiaugiesi, kitą jau tenka liūdėt. Vieną dieną šypsaisi, kitą jau tenka verkt. Rodos turi draugus, o kitą minutę jau prarandi pasitikėjimą jais visais...
Ir TAVIM.
[ŽUDOMAS GYVENIMAS.]
Žudomas aš.
Aikštingas berniukas einantis slidžiu ledu apsiavęs auliniais.
Slidu?
Tokia diena tik šiandien, jis kartoja sau. Na gerai tokia buvo ir vakar, ir bus rytoj.. Poryt.. Galbūt dar kitą savaitę. O kas paskui?
Šis berniukas juk neišmes savo principų į gatvę! [o ir ironija ant jo lūpų po truputį nebetenka prasmės.] Balta spalva praranda savo žavesį, tačiau ir juodai neverta nugalėt.
[Nusišypsok, vaidink, kad esi laimingas.]
Nesugebėsiu, man šiandien tiesiog nėra nuotaikos, atleiskit.
Taip šneka tik įskaudintas berniukas..
Berniukas, kurio širdyje įkalinta aštri nerimo šukė, o balse netyla kančios gaidelė.
Berniukas žudantis save cigaretės dūmais ir kiekvieną savaitgalį jaučiantis gurkšnelį saldaus alkoholio ant savo lūpų.
[ŽUDOMAS GYVENIMAS.]
Taip. Žudau save.
Iš lėto.. Negailėdamas nei kūno, nei sielos besislepiančios jame.
Noriu užlipti ant aukščiausio pasaulyje stogo ir atsistojęs ant pačio krašto mokintis skraidyt. Noriu ištiesęs rankas galvoti ar verta nušokti, o gal grįžti atgal? Tiesiog žiūrėti į dangų ir stebėti žvaigždes.
Niekada nebebus kaip buvo.. Ir niekas nebus kaip buvę... Nebus taurės šampano ir begalės vaikiškų svajonių. Nebus to nesuvaidinto rūpesčio ir tokio šilto apkabinimo..
Noriu balsu išrėkti dangui kaip viso to pasiilgau!!
Noriu jaustis lyg žmogus ir pagaliau išmokti gyventi.. Ne akimirką, ne dieną, ne mėnesį ir ne metus.. Noriu to iki pabaigos.
O štai ir jis - berniukas aristokratiškai tiesiais plaukais, kurio vidus paskendęs giliam vienatvės liūdesy. Štai berniukas, keliaujantis per gyvenimą slidžiu taku.
Jis klumpa, krenta, tačiau sugeba atsistot.
Sakysit stiprus?
Ne, jis tik išmoko TAIP gyvent.
Jis niekada netaps angelu ir ne todėl kad neturi sparnų...
Jis tiesiog žmogus pagamintas pragarui, tačiau niekas jo iki šiol neišmokino nejausti- nesukurtas. Na ir kas, kad aistrą šiandien užvaldo tyla.. Na ir kas, kad nieko nėra šalia.
Na ir kas jog žmogus, visuomet buvęs šalia dingo? Na ir kas, kad berniuko protas nėra toks, kuris galėtų viską iškęst? Na ir kas??
Sunku.
Tas berniukas dar kartą parklupo.. Dar kartą liejo ašaras sūrias.. Bet tas pats mažiausias užaugo. Jis sugebėjo iškęsti kančias. Jis klupo, tačiau sugebėjo atsistoti ir žengti toliau...
[Ir visgi, kad ir koks slidus būtų kelias - ledas nutirpsta VISADA.]