Numegs drabužį
baltą
Žiedais apmirę
sodai
O eidama per
gatvę
Pati pilka
Atrodai
Sunki
lyg gertas vynas
Ir kaip praėjusi
diena-
Neįdomi
Suklojai
sau po kojom
Pajaco kaukes
Gal
jas rinks kiti
pati pradžia dar nieko, iki gatvės. iš to būtų galima pusėtiną tekstą padaryti. bet į pabaigą visai nusivažiuota. venk tokių ryškių įvaizdžių, kaip pajacas, jei neturi ką naujo apie juos pasakyti.
Pavasario lietūs.
Varvantys gluosniai,
Nuvytę slyvų žiedai
Šioha Satomura
tik be pretenzijos, poetiškai. ta pati mintis - vysta pavasario sodų žiedai balti - pajaco kaukėmis prinoksta laikas
ruduo žvarbiai nupūtęs gelstančius lapus
ir vėl balta žiema - ir žydime ir vystame ir renkame ant kelio laiką iki...
_-----------------------
visą poeziją čia sugadina pretenzija, pamokslavimas, ar teisimo atspalvis, jis labai tuščias ir niekada nieko poetiško nepriduoda poezijai, greičiau nusiurbia. tuščias moralizavimas. nebelieka jokios erdvės pamastymams, kuri poezijoje geras dalykas, tai praturtina kūrinį, moralizavimai, teisimai, priekaištai išsakomi poezijoje visada labai nuskurdina kūrinį. Tačiau kiek čia skaičiau paskutinių seriją, tai nėra ką ir pasakyti. šitas jau kūrinys kažkoks, ypatingai pirmos keturios eilutės; Nuvysta sodai (pavasary), toks šaunus paradoksalus dalykas nuvysta sodai. (nužydi) nieko nėra amžino ir viskas po saule.