fosforines geles

2008 03 25

Kur gyvena nieko nematantys žmonės
Po vėjo nugairintais medžiais
Prieblandoje, kurią vos vos glosto
Fosforinės gėlės...
Prisėdu su knyga rankose
Ant ką tik praūžusio lietaus
Sudrėkinto kelmo
Atsiverčiu pirmąjį puslapį...
Tamsa nieko nereiškia
Žmogui, kuris ne tik kad nemato,
Bet niekada nenorėjo to matyti.
Fosforo dulkės sėda ant raidžių
Dedu pirštus, nuaidi džiugios dejonės
Iš knygos gelmių...
Skaitymas tampa malonumu ausims.
Užuodžiu tai, kas plinta –
Prasidedant mano nevalingai krutančiais ausų galiukais
Iki raumens po šarvais – skeletu.
Mano lengvutė erdvė
Atsiplėšdama panyra į ten, iš kur
Paukščiai ankstų rytą pakyla