kai
vorantinkliai pinas apie kojas,
apautas guminiais
medžiai ir vystančios gėlės,
visa – praradę kontūrus
rankos šaltos, bet erdvė
vis dar glosto ištroškusį
brendi –
o rytas plūsta
užsimerkti –
nebėra jėgų
pasitinka karvių mūkimas
garsai ir tie –
rūke išblukę
duslūs
skimbčioja kibirai
karvių kaimenė, ruduo - anapus upės
o šiapus tik kiauri guminiai ir žaltys