kvailos rašalionės, kuriom negalima sugalvoti pavadinimo

Gyveno sau žmogelis
Jonas vardu.
Gražus toks vardas
Ir populiarus.
Gyveno – taip manė visi
Tik ne jis.
Istorija prasidėjo
Kai jam į akį
Įkrito gražuolė mirtis.
Buvo jis meniškas
Nevisuomeniškas bet.
Kalbėt nemokėjo
Tik garsiai galvot.
Ir žodžiais tuščiais
Svaidytis tik.
Ech gyventi taip miela
O mirti smagu
Kai laimė atėjus
Tave kalia ryte
Ir skonis konservų
Toks šviežias atrodo
Ir dūmas tabako
Kenksmingas labai.
Rūkymas žudo!
Skelbia reklamos
Bet bandymas žudytis
Užtrunka ilgai.
Nudažęs pilkąjį dūmą
Kitokia spalva
Įleido pavasarį
Į savąją dušią.
Suspurdo drugeliai
Galvoj ir širdy
Ir paukščiai pragydo
Velnias žin kur.
Saulė dar šviečia
Ir plaukia vis gatvės
Lygiai taip pat
Kaip vakar, rytoj.
Pakvietė jonas
Panelę Beretą
Išgerti arbatos
Ir vyno truputi, nedaug
O vakaro būta
Aistringo labai
Su begalinėm glamonėm
Ir karštais bučiniais.
Ir atskriejo orgazmas
Toks lauktas ir geistas
Ištyško žvaigždės raudonos
Ant baltųjų lubų.
Aleliuja pragydo
Kaimyno papūga
Ir padvėsė šuo
Už kvartalų penkių.
O koks postmodernizmas
Galvoja sau Jonas
Nors nebeturi jau
Su kuo ir galvot.
Tikras šedevras
Tik nieks nepamatė
Niekam nerūpi, neįdomu
Ir vargšo Jono
Nieks nepasigedo
Tik iš gedulo tarakonai
Iššoko pro langą visi...