Svajonė,
Vesk mano širdį į spengiančią tylą,
Ten, kur šešėliai pavargę jau guli,
Į ten, kur dar spindi nublukęs, suskilęs
Virš Paukščių Tako dėmėtas mėnulis.
Nuvesk, o svajonė, į pievą, lyg dangų,
Į pienių žvaigždynais pražydusią naktį.
Plačiai aš atversiu žvaigždėtąjį langą
Svajonėm skraidyti, nerimti, sudegti...
Vesk mano širdį į šviečiančią saulę,
Kur žydi, nerimsta skaisčioji ugnis.
Vesk pamatyti grožybes pasaulio,
Kurio dar nematė manoji širdis!..
Lyrinis eilėraštis, labai gerai surimuotas, lengva skaityti, banalus, atgyvena, bet man patiko, nes dabar tiek mažai romantikos, kad nori nenori jos išsiilgsti, bent jau aš.
tai širdžiai verkti patinka (lyrinio subjekto širdžiai) - ji jau programuoja tokiems veiksmams save į priekį laike. keista svajonė, tokia iš kart mintis - tikriausiai neturi dėl ko verkti,o nori svajoja, tikisi to bent kažkada. nestereotipiška - nestandartinė svajonė. gal būtų tuo originalus kūnys - nestandartine svajone, tačiau kūriniai apskritai labai dažnį - kančios, ašaros "svioeto pabaiga" apokalipsės, ir jis su originalia svajone vis tik originaliu nepasirodo. bet svajonė - įsivedinėjama lyrinio herojaus programa tikrai originali - nestandartiškumu svajonių.