pasaka

AUTORIUS NEŽINOMAS (gal būt- Čiurlionis).
Į lietuvių kalbą verčiau aš.

POROS VEIKSMŲ PASAKA

Veikiantieji asmenys:
JIS
Šešėlis
Laimė

PIRMAS VEIKSMAS

(Kambary JIS ir Šešėlis)

Šešėlis. Na gerai jau, šiandien leisiu tau pasidžiaugti laime. Laime, užeik.

Užeina Laimė. Tai dar trisdešimties nesulaukusi moteris. Truputį per daug išsidažiusi. Truputį per ryški. Vis pasitaisydama plaukus be kvietimo prisėda ant sofos. Pasirausia lagamine. Apsižvalgo.

Šešėlis. Ji matyt norėtų pas tave apsigyventi.
Laimė. Galima aš čia truputį pasišildysiu?
Šešėlis. Na ko įsistebeilijai? Galėtum būti truputį vaišingesnis: šampaniukas, ten, balta mišrainė…

Tiksi laikrodis, tyliai sklinda radijo imtuvo garsai. Praneša tikslų laiką, perskaito orų prognozę, prasideda “Muzika dviems”. Temsta. Kiemu nubirzgia “golfukas”. Pas kaimynus už sienos nuobodžiai ir vis nusimušant bandoma išmokti sugroti vaikišką melodiją nesuderintu pianinu. Pradeda lynoti.

JIS. Labas vakaras. Tai jūs ir esate Laimė?
Laimė. (patenkinta) Na!
JIS. O lagaminas- tai kam?
Laimė. Gyvensiu čia.
JIS. Aš tave pažystu- tu į Mikšaitę panaši, su kuria kartu darželį lankėm.
Laimė. O aš ir esu Mikšaitė, tik dirbu Laime (Prieina prie stalo, įsipila, išgeria, statydama stikliuką numeta peilį).
JIS. Amžinai tu taip. Pamenu vaikų daržely tau kotleto gabalas iš burnos iškrito. Aš tada dar pagalvojau- na ir karvė, niekada tokios nevesiu.
Laimė. (lyg nepastebėdama JO replikos) Adomai, mielas Adomai. Negi taip kas svečius sutinka? Pavaišintum kuo nors. Ką šaldytuve turi?
JIS. Šaldytuve sėdi tik mažas alaus buteliukas ir lydytas sūrelis “Pavasaris”. Jie dreba iš šalčio. “Aš Jus myliu”,- šnabžda buteliukas. Bet sūrelis neatsako- jis senas ir kurčias. O gal buteliukas nieko nesako, nes jis užsienietiškas ir nemoka lietuvių kalbos. (Nutyla. Liūdi).
Laimė. Na… tai laime džiaugsimės? Nes man dar tiek klientų šį vakar reikia aptarnauti.
JIS. Negi su tavim? Ne-a.
Laimė. O jei aš tau pasaką paseksiu, pasirašytum man kelionės lape?
JIS. Varyk…
Laimė. Senų senovėje, už jūrų marių gyvenai tu…
JIS. Ir staiga nusinuodijau (Juokiasi). Viešpatie, kokia nesąmonė. Bet išgyvenau. Mane išgydė. Bet man, Mikšaite, vis tiek buvo nesvarbu. Ir aš sėdau į traukinį ir išvažiavau kur akys vedė. Visų pirma geru traukiniu, vėliau- prastesniu ir dar prastesniu kiek vėliau; po to gyvuliniais vagonais… Ir važiavau aš todėl, kad traukinio vagonams stuksint man tapdavo vis lengviau. Ir štai aš nubudau vieną rytą pašto vagone. Traukinys stovėjo. Greta mažytės stoties mergaitė melžė karvę. O pabudau aš nuo to, jog staiga pasijutau taip lengvai ir gerai. Ir supratau, kad daugiau nieko nemyliu. Aš išlipau iš traukinio ir ilgai maudžiausi upėje. Juk tai taip gera- nieko nemylėti. Taip kad eik jau savo reikalais, juk dėl tavęs nuodijausi. Bet aš ant tavęs nepykstu. Jei bučiau miręs- tada pykčiau, o dabar- ne. Eik sau, neatsisveikinsiu.
Laimė. Na ir prašom! (Išeina aukštai pakelta galva).
Šešėlis. Kvailė!
JIS. (Užsirūko, susimąsto apie kažką, nusišypso) Na štai ir atėjo jis, ilgai lauktas… Vakaruose dar tik vos vos sutemę, o rytuose dangus jau pradeda žalsvėti ir šviesėti ir, atrodo, sienos skleidžia baltą šviesą. Imk visus! Einam! Šėlsime iki aušros, pripildysime šitą miestą, jo nuo liepų ir piktžolių tamsius kiemus, kur miega pamesti automobiliai, liesdamiesi pečiais eisime siaurais šaligatviais, slėpsimės arkoje nuo lietaus, nusileisim į amžinos, varganos upės pakrantę. Ir mes eisim toliau, ten, kur prie “Iki”, iš už kampo, ant mūsų netikėtai užšoks nauja, negirdėta, laiminga meilė…

Pas kaimynus už sienos pučiamųjų orkestras groja paprastą gerą valsą.

UŽDANGA

ANTRAS VEIKSMAS

(Kambary dviese- JIS ir Šešėlis)

JIS. Kokia tyla! Net rėkt norisi. Lauke šviesu. Galvoj pagirios.
Šešėlis. Kodėl tu ją pavadinai Mikšaite? Visai ji ne Mikšaitė. Būtum ją nusiuntęs į vonią, nusiplautų grimą, tave apkabintų, arbata pagirdytų. Ji sloguoja, jai vieniša…
JIS. Ji amžinai ką nors pamiršta ar pameta, pas ją dažnai sloga, jai reikia žemuogių arbatos, jai reikia šaliko su kutais, jei bučiuoji jos akis, ji blakstienomis kutena lūpas, o akys kvepia kažkuo juokingu ir mielu, naktį ji sapnuoja vaikiškus sapnus, ji juokiasi kaip nykštukas ir nešioja medinius auskarus. Aš jos nevertas, aš nemoku sutaisyti lygintuvo, pas mane visada kas nors lūžta, o kaimynai ištisas dienas kankina pianiną… Kam jie visi reikalingi? Kam didelis miestas su puse milijono kažkokių žmonių, kam jie reikalingi, net keista, jog juos kas nors myli, jų pasiilgsta, jei jie nėra ji, man reikalinga tik ji, niekas kitas…
Šešėlis. (Pašaipiai pervertinėdamas pirmąjį veiksmą) O Mikšaitė? O kotletas?
JIS. O ką Mikšaitė?
Šešėlis. Tu mylėjai Laimę, o atėjo Mikšaitė.
JIS. Juk taip visada…
Šešėlis. O kam tau visa tai? Kam tu viską sugalvojai? Kaip galima lyginti Mikšaitę ir Laimę? Tu juk žadėjai nieko nemylėti, tu juk traukiniu važiavai! (krato JĮ) Nagi prisimink! Kam tau?!
JIS. Tiesiog siela apsivalo nuo auglių, kaip “Meridiano” dugnas laivų taisykloj. Žali dumbliai, prisisiurbusios dėlės laisvos eigos daugiau nebestabdo. Jaučiuosi nauju, rūdys nuvalytos, įbrėžimai ir įdrėskimai uždažyti- tvirtas, pilnas, geras! O jau atrodė visa tai kažkur toli. Šis storas, anas plikas, pas tą- “mersas” ir impotencija, pas ją vaikai (pora, atrodo), pas jį žmona (lyg ir trečia): Ir tu tampi vyresnis, o dar dabar ligotesnis… Nors vyresnis nereiškia senesnis, o greičiau tiesiog išmintingesnis ir truputį lėtesnis.

Tyla už lango sprogo riksmu. Vargšės katės pasislėpė rūsy. Vakarėjančio miesto triukšmo fone išnyra Laimės kontūrai.

Šešėlis. Žinai, ji visai nepanaši į Mikšaitę. Ji, važiuodama paskutiniu troleibusu į Karoliniškes, verkia prie lango prisimindama didžiąsias tiesas. Iš tiesų juk ji- Meilė, o laimė, tai tik taip, darbas ir tiek. Parėjusi namo, ji nusiprausia nuo savęs praėjusią dieną ir rašo švelnias geras pasakas. Ir dabar man atrodo, jog kai kam ten, viršuje, mes visgi patinkame, a?