Medžioklė

Neprašiusi leidimo
ima ginklą
medžiotojo dukra
delne žymėtą kulką šildo
kerštas už save
prasideda medžioklė
ir lyg tyčia pilnatis
kaip taikinys danguj
bet dar ne jo eilė
tegu sau spokso
kaip renkasi ruja
minčių pašiurpusių
ir šiepia alkanus nasrus
užuodžia gerą grobį
čia visi savi
paklūsta dukrai
giminės jauniausiai
nes ji žiauri
kai į medžioklę veda
sužeista pati
pasigailėjimo nebūna
ir neklysta niekad ji
už sudaužytą širdį
išlupa melavusias akis
iš savo atminties
ir numeta jaunikliams
nuoskaudų pažaisti
kad suprastų keršto skonį
kai kita medžioklė prasidės
juk reikės naujų varovų.