Eilėraščio sielos transportas

Mes sėdėjom migloj
Apgraibom kapojom širdis
Nieks nenorėjo čia grįžti rytoj
Poryt liks atbukęs kirvis
Lašės drėgnas eilėraščio kraujas
Barbens lietus į langą.

Balta sala
Pasiilgsta barzdoto dailininko.

Po paskaitos eilėraštis
Vardu „Negyvenama“
Pavarde „Sala“
Nutarė pasipuošti prieš šventę
Užsisegė vardą „Pilna“
Pavardę pakeitė į „Vyne“
Ir eilėraščiui nebetrūko gražumo.

Eilėraščio grožį paryškino minia
Nors veidai niaukėsi pranašaudami lietų
Eilėraštis negalvojo apie juos ir laukiančią lovą
Nes pabaigą suprato savaip.

Rytą eilėraštis sėdėjo migloj
Atsirėmęs į seną nepakitusį vardą
Stebėjo kaip krenta lašas iš dangaus
Kaip nespėja pagalvot apie save
Kaip atsitrenkia į žemę
Kaip žolė iš ryto atgaivina
Kaip vėjas parneša atgal

Atbukęs kirvis
Laša drėgnas eilėraščio kraujas.