raganiukes istorijos

Vieną kartą gerajai raganai gimė dukrelė. Ji buvo labai juokinga: maža, akytės mėlynos, aprengta raudona suknele. Mama ją labai mylėjo. Visoms raganoms irgi patiko. Mama ją kasdieną rengė vis nauja suknele. Raganiukės nemylėjo tik ragana, vardu Velnienė. Ji norėjo mergaitę nužudyti.
Vieną kartą piktoji ragana išsiuntė mergaitės motiną iš namų. Prieš išeidama mama padovanojo dukrelei medalijoną ir kryželį su jos vardu. Ji tarė:
-Šitas medalijonas ir kryželis tau padės kelyje kovoti su blogąja ragana. Mergaitei jos vardą perskaitė motina:
- Tavo vardas Linksmuoliukė.
- Linksmuoliukė! - ištarė mergaitė. Ir ji pirmą kartą ištarė savo vardą.
Atsivėrė anga ir sukantis verpetas motiną ėmė traukti gilyn.
- Linksmuolėle, ate!
- Ate, mama! - šūktelėjo mergaitė, kuri labai mylėjo savo mamą.
-Mes pasimatysime ir vėl būsime kartu. Kažkokiam kaime, lauksiu! - ištarė paskutinius žodžius mama. Ir mergaitės mama dingo  pro pravertus vartus. Mergaitė  tylėjo, tik laikė mamos žodžius atmintyje.
Bėgo dienos ir mergaitė augo toliau nors ir be mamos. Jos mėgstamiausia suknelė buvo mažos mamos suknelė. Ją raganos išsiųsdavo į pačius ramiausius miestus. Bet ši vis grįždavo.
Blogoji ragana raganiukę burtais nusiuntė kur buvo daug nekaltų žmonių.
Linksmuoliukė pamatė kalnus, ugnikalnius, baisius riksmus ir laužų pleškėjimą. Ji ėjo labai nedrąsiai. Staiga raganiukė  pasijuto ant didžiulės kalvos, o apačioje kūrenosi didelis laužas ir aplink šokinėjo baisiai, oi baisiai atrodantys velniai: vieni aukšti, kiti žemi, vieni su viena uodega juoda, kiti su dviem, vieniem dideli ragai, kitiem nelabai. Bet visų baisiausias velnias - pats Šėtonas. Jis atrodė taip: visas storas, su ilgom dviem iltim, apžėlęs gaurais, su trimis uodegomis, dideliais ragais ir trimis akymis, didelėmis rankomis, ilgais ir aštriais nagais ir degė kaip ugnis. Tai Žvėris. Aplink jį šoka, o jis tik storėja. Jai per nugarą šiurpas nuėjo.
- Kaip aš čia būsiu? - vos nesuriko balsu. Bet ji prisiminė motinos žodžius.
- Tau šis medalijonas ir kryželis padės. Ir ji įgavo drąsos. Šoko nuo aukšto kalno ir pajuto, kad skrenda - ją nešė medalijono galia. Raganiukė nusileido žemyn ir ją akimirksniu apsupo būrys velnių. Jie  puolė ją, bet velnius  sustabdė Šėtonas ir tarė:
- Darykit kas reikia! - Cha, cha, cha.
- Gerai šeimininke, - tarė kariai vienu balsu ir puolė raganiukę.
- Man tik dešimt metų, o jau mirsiu, - pagalvojo raganiukė ir daugiau nieko nebejautė. Linksmuoliukė atsidūrė ant  kalno kur buvo daug, daug užmigdytų žmonių. Jie buvo pastatyti prie ugnikalnio, kuris išsiveržęs sudegina žmones. Jei ne medalijonas, tai jai būtų galas.
- Na jau pilnas? - paklausė velniai.
- Pilnas! - atsakė Šėtonas. - Aš tuoj ugnikalnį paleisiu, tegul išsilieja lava!
- Gerai, - atsakė tarnai ir pasitraukė.
- Ugnikalnio išsiveržimas! - sušuko Šėtonas ir ugnikalnis išsiveržė kaip kamštis iš šampano butelio. Jis buvo geltonas, raudonas ir baisiai karštas, degantis. Linksmuolė pradėjo bėgti. Jei ne medalijonas, jos dabar nebūtų gyvos. Raganiukės užmerktose akyse pasirodė vaizdas. Ji pamatė mamą ir išgirdo jos žodžius, dėl kurių raganiukė pasiryžo eiti tolyn ir šoko nuo didžiausio kalno. Ji matė mamą, duodančią medalijoną ir girdėjo jos balsą, žodžius “Tau šis medalijonas ir kryželis padės”. Raganiukė atsimerkė.
- Negalėjo taip atsitikti! Iš kur jie? Kodėl jie miega? Kur aš? -Ir ji išgirdo pokšėjimą. Pakėlusi galvą išvydo  degančią lavą. Tuo metu jos atminty iškilo  mama, daug daug draugių, jos pačios vaikystė. Linksmuolė, iškėlusi kryželį aukštyn, sušuko:
- TIKĖJIMO banga! - Viskas sustingo, tik ji pati galėjo judėti. Kaip mat atrišo kitus žmones. Kai tik atrišo paskutinį, visi velniai vėl atgijo. Tik užkerėti žmonės nepabudo.
- Ką daryti? - pagalvojo mergaitė. - Medalijono galia, Kryželio galia, JUNKITĖS! - Pakilo vėjas ir jie susijungė ir tapo KRYLIJONAS. - Krylijono galia, atgaivink šiuos žmones. - Ir jie atsikėlė.
- Kas tai?
- Kur?
- Velnias nusegė Krylijoną, - tarė vienas žmogus iš to būrio. Raganiukė  prarado viltį. 
- Mes tau padėsim jį susigražinti, - tarė išgelbėti žmonės. O vienas lėtai prisėlino prie to velnio, kuris turėjo pagriebęs Krylijoną. - Jūs pamiršot pasiimti drauge ir lavą, -ir staigiai pagriebė Krylijoną.
- Gaudyk! - surėkė ir metė Krylijoną. Ar raganiukė jį pagavo ar ne nieks nežino, nes ją apliejo lava. Po kiek laiko visiems nušvito akys ir  išniro iš lavos rutulys, iš kurio iššoko  Linksmuoliukė.
- Iš kur?
- Kur?
- Kas tai?
- Žmonės, lava! Krylijono tiltas! Bėkit šiuo tiltu, - ir ėmė visi juo bėgti. Šoko ir velniai. Raganiukei liko keletas  žingsnių, kai velnias sugavo už kojos ir  vos jos nenumetė nuo tilto, bet ji išsisuko ir tapo labai galinga. 
- Paskutinis smūgis! - sušuko Linksmuolė ir  tapo suaugusia.
- Lava! - sušuko velnias ir visus velnius bei Šėtoną nubloškė lavos ugnis. Tada Linksmuolė įėjo į atsivėrusią tako angą ir nukeliavo į kažkokį nežinomą kaimą. Šį burtą ji išmoko iš Bjauriosios raganos. 
Ir štai ji Kileliūnų kaime. Čia atsiskleidė jos galios. Ji tapo tikrai linksma.